Maranhão (Maranjáunas), valstija Brazilijos šiaurės rytuose, prie Atlanto vandenyno.
Plotas 333 366 km2. 7,11 mln. gyventojų (2020). Centras ir jūrų uostas – São Luísas (1,05 mln. gyventojų, 2020; aglomeracijoje 1,45 mln. gyventojų); kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2020): Imperatrizas (245,8), Timonas (148,0), Caxiasas (126,5), Açailândia (85,1), Santa Inês (84,80), Codó (84,5). Maranhão šiaurėje yra Amazonės žemumos, pietuose – Brazilijos plokščiakalnio pakraščiai.
Klimatas subekvatorinis, drėgnas. Per metus iškrinta nuo 1350–1550 mm iki 2000 mm (pakrantėje) kritulių. Svarbiausios upės – Parnaíba, Gurupi, Pindaré ir Grajaú. Yra nedidelių ežerų ir pelkių (daugiausia upių slėniuose). Didelę Maranhão teritorijos dalį užima miškai; auga palmės. Pajūryje – mangrovės, upių slėniuose – galeriniai miškai. Priekrantėje – koralų rifai. Lençóis Maranhenseso nacionalinis parkas.
Metalurgija (plieno, aliuminio lydymas), maisto, medienos apdirbimo, tekstilės, chemijos (muilo) pramonė. Auginama vilnamedžiai, cukranendrės, ryžiai, pupiniai augalai, maniokai, kukurūzai. Veisiama galvijai ir kiaulės. Turizmas. Per Maranhão eina Transamazonijos plentas (nuo Recifės iki Cruzeiro do Sulio).
Istorija
Dabartinėje Maranhão teritorijoje iki portugalų kolonizacijos gyveno tupių, gvaranių ir kitos indėnų gentys. 1500 Maranhão pakrantę tyrė ispanų jūrininko V. Y. Pinzóno ekspedicija. Apie 1530 prasidėjo intensyvi Maranhão pakrantės kolonizacija. 1534 Maranhão tapo Portugalijos valda (kapitonija). 1594 prancūzai, įsitvirtinę dalyje Maranhão teritorijos, įkūrė São Luíso gyvenvietę (dabar Maranhão administracinis centras). 1615 portugalai prancūzus iš Maranhão teritorijos išstūmė, 1641–44 dalį Maranhão teritorijos valdė olandai. Plito katalikybė (1677 įkurta São Luíso vyskupija, 1921 arkivyskupija). 1684 prieš kolonistus buvo sukilę vietos gyventojai indėnai. Kūrėsi cukranendrių, tabakų, kavos plantacijos. 19 a. pradžioje Maranhão kapitonija pertvarkyta į provinciją, 1891 – į valstiją. Maranhão gyventojai nepritarė 1822 Brazilijos nepriklausomybės paskelbimui, bet 1823 iš Maranhão portugalų kariuomenė buvo išstumta, Maranhão prijungta prie Brazilijos. 19 a. pabaigoje pradėjo plėtotis kasybos, tekstilės, maisto, statybos pramonė. 20 a. viduryje Maranhão tapo aliuminio pramonės Brazilijoje centru.