marãthų kalbà, marathi, priklauso indoiranėnų kalbų šakos naujųjų indų kalbų pietvakarių pogrupiui (indoeuropiečių kalbos). Viena iš 22 Indijos valstybinių kalbų, Maharaštros valstijos oficialioji regioninė kalba, t. p. oficialųjį statusą turi Goa valstijoje, Damano ir Diju, Dadros ir Nagar Haveli sąjunginėse teritorijoje. Dar vartojama Andhra Pradešo, Gudžarato, Karnatakos, Tamil Nadu ir kitose valstijose Indijoje, Mauricijuje, Pakistane, Singapūre, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje, Pietų Afrikos Respublikoje. Iš viso kalbančiųjų 90 mln. (apie 70 mln. gimtoji kalba, 21 a. pradžioje). Marathų kalba kilusi iš maharaštri prakrito, kuris buvo oficiali Satavahanų valstybės kalba. Seniausi rašto paminklai – iš 8 amžiaus. Marathų kalbos plėtotę paskatino Devagiri Jadavų dinastija, kuri šią kalbą pasirinko savo dvaro kalba, mahanubhavų sektos ir varkarių vaišnaviškos bhakties sąjūdis, t. p. reikšmės turėjo ir šventojo Džnanešvaros kūryba (marathų kalba kalba parašė aiškinimus Bhagavadgytai). Svarbiausios iš apie 40 tarmių: ahirani (Vakarų Khandešo regionas), khandeši (Rytų Khandešo regionas, Maharaštros valstijos šiaurės vakarų dalis), varhadi, arba vaidarbhi (Vidarbhos regionas, Maharaštros valstijos rytinė dalis), samavedi (Nala Soparos ir Viraro regionai į šiaurę nuo Bombėjaus) ir are marathi (Andhra Pradešo valstija). Dabartinė bendrinė marathų kalba susiklostė Pūnos regiono tarmių pagrindu. Marathų kalba patyrė dravidų kalbų poveikį. Neišliko balsių fonologinis ilgumas ir nazalizacija, bet išlaikyta bevardė giminė. Vardažodžių kaitybai, be fleksinių, būdingos ir kitos formos. Veiksmažodžio skiriami du asmenavimo tipai, gausu beasmenių konstrukcijų. Asmeninės ir vardažodinės formos įvairuoja. Yra skolinių iš sanskrito, hindi, t.p. dravidų, persų, arabų, anglų, portugalų ir kitų kalbų. 13–20 a. viduryje vartota viena indų rašto šiaurės šakos atmaina greitraštis modi, vėliau – kiek modifikuotas devanagari (vadinamasis balbodhas).
171