Marãthų kunigaikštỹstės gyvavo 18 a. viduryje–19 a. pradžioje Indijoje. Susidarė suirus Marathų valstybei (ji buvo susikūrusi 17 a. 7–8 dešimtmetyje dabartinės Maharaštros valstijos teritorijoje). Didžiausių Marathų kunigaikštysčių centrai buvo Nagpuras, Gvalijaras, Baroda.
18 a. viduryje Marathų kunigaikštystės sudarė konfederaciją, kuri puldinėjo gretimas musulmonų valstybes. Žaibiškais antpuoliais siekė įveikti Didžiųjų Mogolų imperiją. Po 1761 afganams pralaimėto Panipato mūšio konfederacija iširo, prasidėjo Marathų kunigaikštysčių tarpusavio karai. 18 a. pabaigoje–19 a. pirmoje pusėje vyko britų–marathų karai. Dalį Marathų kunigaikštysčių teritorijos britai užėmė po I karo (1775–82), po II karo (1803–05) jie užvaldė beveik visą Marathų kunigaikštysčių teritoriją, marathų kunigaikščiai pripažino save Ost Indijos bendrovės vasalais; po III karo (1817–1818) didžioji dalis marathų žemių aneksuota, vasaliniams kunigaikščiams paliktos nedidelės valdos.