margalapiškùmas, reiškinys, kai augalų lapalakštis nevienodai nusidažęs vienos spalvos atspalviais ar keliomis įvairiomis spalvomis.
Skiriami 4 margalapiškumo tipai: atspindžio, chimerinis, patologinis ir pigmentinis. Atspindžio margalapiškumas susidaro dėl nevienodo augalų lapo paviršiaus dalių gebėjimo atspindėti šviesą, dažniausiai dėl oro sluoksnio, susidarančio po epidermiu. Tokių augalų lapai būna išmarginti sidabriškomis dėmėmis (pvz., rudeninio ciklameno). Kartais atspindžio margalapiškumas būna dėl ant lapų išaugusių plaukelių, esančių kitokios spalvos negu lapalakštis (pvz., begonijų). Chimerinis margalapiškumas būdingas dirbtiniu būdu iš įvairių tipų audinių sudarytiems augalams – chimeroms. Patologinį margalapiškumą sukelia virusai arba kiti patogeniniai organizmai ir pagal dėmių pobūdį galima nustatyti ligą. Dažnai sergantys augalai žūva, bet kai kurių grupių virusinėmis ligomis sergantys margalapiai augalai (pvz., kelių rūšių margais lapais galeniai) auginami dekoratyviniais tikslais.
gegūnės lapo pigmentinis margalapiškumas
Dažniausias margalapiškumo tipas – pigmentinis. Jį lemia lapo audiniuose esantys ir chlorofilą slepiantys pigmentai, dažniausiai antocianinai. Tokie lapai dažnai būna su įvairiai išsidėsčiusiomis dėmėmis, o dėmės ant paskirų lapų ir tarp populiacijos individų skiriasi (pvz., gegūnės, margenio, dobilo). Kartais pigmentinis margalapiškumas atsiranda dėl to, kad kai kurie audiniai netenka gebėjimo gaminti chlorofilo ar jo gamina mažiau negu greta esantys ir tampa blyškiai žali arba gelsvi, balti (pvz., melsvės). Atspindžio ir pigmentinį margalapiškumą turintys augalai vertinami dėl dekoratyviųjų savybių.
849