Margarità I (Margrethe I), Margarità Dãnė 1353Vordingborg (Zelandija) 1412 10 28Flensburg (Šlėzvigas-Holšteinas, palaidota Roskildėje), Danijos (nuo 1387), Norvegijos (nuo 1388) ir Švedijos (nuo 1389) karalienė. Danijos karaliaus Valdemaro IV Aterdago duktė, Norvegijos karaliaus Hokono VI žmona (nuo 1363). Po Valdemaro IV Aterdago mirties (1385) Margaritos mažamečiam sūnui Olafui tapus Danijos, o po Hokono VI mirties (1380) – ir Norvegijos karaliumi, valdė už jį kaip regentė. 1385 susigrąžino Hanzai įkeistas Skånės pilis. Po staigios Olafo mirties Margarita 1387 buvo išrinkta Danijos, 1388 – Norvegijos karaliene; švedų didikų remiama 1389 įveikusi Albrechtą Meklenburgietį užėmė ir Švedijos sostą. Jos pastangomis jos sesers vaikaitis Erikas Pamarėnas (jį Margarita I 1388 įsisūnijo) buvo pripažintas visų trijų Skandinavijos valstybių sosto įpėdiniu, o 1397 sudarius Kalmaro uniją – karūnuotas.
Margaritos I sarkofagas Roskildės katedroje (skulptorius Johannesas Junge, 1423)
Iki mirties Margarita buvo faktinė trijų valstybių valdovė. Sustiprino centrinę valdžią, redukavusi daugelio didikų dvarus padidino iždo pajamas, įvykdė pinigų reformą. 1408 iš Vokiečių ordino atpirko 1398 jo užimtą Gotlandą.
2271