marginalióji asmenýbė, socialiniu, ekonominiu, pilietiniu, etniniu ir tautiniu atžvilgiu mažai į visuomenę integruotas ir menkai apsaugotas individas. Marginaliųjų asmenybių grupės dažniausiai susidaro santykinai pastovių socialinių reiškinių aplinkybėmis: pašlijus norminėms vertybinėms sistemoms, grupes veikiant tarpkultūriniams ryšiams, vykstant socialiniams, technologiniams poslinkiams ir kita. Tai vyksta susidūrus 2 ar daugiau kultūroms, kai dalis žmonių nesugeba prisitaikyti prie vienos iš jų. Dažniausiai susiklosto migracijos sąlygomis (imigrantai), būdinga kolonijinių ar besivystančių valstybių gyventojams. Marginaliųjų asmenybių atsiradimą gali lemti socialinė stratifikacija. Neretai stabdo socialinius procesus. Marginaliosios asmenybės gali patirti visuomenės psichologinį spaudimą, kartais lemiantį tapatybės susidvejinimą. Kartais skatinama protesto ar dėl kitų priežasčių marginalioji asmenybė tampa tam tikros etninės grupės, nacionalinio judėjimo lyderiu ar kultūros veikėju. Sociokultūros prasme marginalioji asmenybė vadinama nevisiškai aplinkos asimiliuotas (asimiliacija) ar dėl kitų priežasčių į marginalią padėtį patekęs asmuo. Marginalios grupės nariai nepriklauso arba tik kai kuriais atžvilgiais priklauso privilegijuotai visuomenės grupei. Gali būti žemos visuomeninės padėties mažumos grupė, kurią vyraujanti grupė diskriminuoja dėl rasės ar kultūros. Marginalios grupės kultūra yra periferinė. Joje yra mažiausiai centrui būdingų bruožų, susipina gretimų kultūrų elementai. Kultūros raidos lygio atžvilgiu marginalioji asmenybė atsilieka nuo gretimų kultūrų centrų atstovų (vadinamasis vidinis marginalumas). Kartais marginalioji asmenybė turi archajiškos kultūros bruožų.
Marginalumą 20 amžiaus 3 dešimtmetyje ėmė tirti R. E. Parkas. Jo idėjas veikale Marginalus žmogus (Marginal Man 1937) apibendrino Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas E. V. Stonequistas.