marginalizacija

marginalizãcija, nuoseklus individų ar jų grupių teritorinių, ekonominių, politinių ir kitų ryšių su socialine dauguma silpnėjimas, deformacija ir iširimas arba tų individų ar jų grupių išstūmimo iš visuomenės procesas. Dažniausiai marginalizacijos subjektas atsiduria tarp 2 grupių: viena – iš kurios išėjo, kita – į kurią norėtų pakliūti, bet nė viena nenori jo priimti. Jis neturi aiškios kultūrinės tapatybės, jaučiasi diskriminuojamas. Marginalizacija gali būti ir individuali, ir visuomeninė, ir globali. Prancūzų sociologas ir psichologas J. Klanferas 1965 teigė, kad marginalizacijos veiksnys yra individų nacionalinis atskyrimas nuo visuomenės nepaisant, ar jų vertybinės normos ir elgesys atitinka tos visuomenės daugumai priimtinas normas. Dažniausiai tokios atskirties priežastis – rasiniai, etniniai, ideologiniai ar kiti skirtumai, skurdas, nedarbas, negebėjimas prisitaikyti prie ekonominių, politinių, socialinių, dorinių ar kitų sąlygų. Marginalizacija gali sudaryti prielaidas psichologiniam nepasitenkinimui ir politinei manipuliacijai. Marginalizacijos spartėjimas ar stabdymas priklauso nuo daugumos ir mažumos dialogo veiksmingumo, visuomenės tolerancijos, atvirumo, demokratinės pilietinės visuomenės vertybių reikšmės ir paplitimo.