Marie Bracquemond
Bracquemond Marie (Mari Brakmòn) 1840 12 01Argenton‑en‑Landunvez (Finistèreʼo departamentas) 1916 01 17Brest (Finistèreʼo departamentas; palaidota Sèvres’e), prancūzų tapytoja, grafikė. Impresionizmo atstovė; viena iš keturių žymiausių moterų impresionisčių (kartu su B. Morisot, M. Cassatt, E. Gonzalès). Formalių dailės studijų nebaigė. Paauglystėje mokėsi pas tapytoją Auguste’ą Vassorą Étampes’e (Essonneʼo departamentas). 1857 dalyvavo Salone Paryžiuje, čia jos paveikslą pastebėjo J. A. D. Ingres’as ir pakvietė ją mokytis į savo privačią studiją. 19 a. 7 dešimtmetyje mokėsi Paryžiuje pas tapytojus Désiré François Laugée (1823-96), Émile’į Signolį (1804–92) ir Hugues’ą Merle’į (1822–81). Kopijavo paveikslus Luvre, čia susipažino su būsimu vyru, tapytoju ir grafiku Félixu Bracquemond’u (1833–1914).
Kūryba
Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu patyrė vyro, J. A. D. Ingres’o, Belgijos tapytojo Alfredo Stevenso (1823–1906) įtaką. 1886 gavo vertingų patarimų iš P. Gauguino (pvz., kaip paruošti drobę, kad galėtų išgauti norimus intensyvius atspalvius). 19 a. 9 dešimtmetyje M. Bracquemond susižavėjo impresionistų P. A. Renoiro, E. Degas, C. Monet kūryba, pradėjo tapyti lauke (plenerinė tapyba), jos tapybos stilius labai pasikeitė: ėmė tapyti didesnio formato, laisvo, gyvo potėpio, sodresnių, mirgančių spalvų paveikslus.
Tapė daugiausia portretus (dailininkei stokojant modelių, pozuodavo dažniausiai artimiausi žmonės), t. p. natiurmortus, peizažus, interjerus. Žymesni paveikslai: Autoportretas (1870), Moteris sode / Louise Quivoron (1877), Sūnaus portretas (1878), Terasoje Sèvres’e, Popietės arbata, Trys damos su skėčiais / Trys gracijos, Baltai vilkinti ponia (visi 1880), Pierre’as, tapantis gėlių puokštę (1881 arba 1887), Vilkdalgiai vazoje (apie 1886), Laiškas (1886), Prie lempos (1887), Pierre’as ir jo teta Louise sode Sèvres’e (1890). Dar nuliejo akvarelių (Divonne’o peizažas, apie 1890, Sodas ir terasa, Svetainės interjeras), sukūrė ofortų (Autoportretas su vėduokle, Panelės Quivoron portretas, Gustave’o Geffroy portretas). Dirbo (kartu su vyru) keramikos įmonėje Haviland & Co Paryžiuje, dekoravo jos dirbinių (lėkštė Skaitymas 1879, vaza Vaikų ratelis, tarp 1905 ir1908); sukūrė alegorinio siužeto monumentalų pano Menų mūzos pasaulinei parodai Paryžiuje (1878). M. Bracquemond kūrybą itin palankiai vertino meno kritikas, rašytojas Gustave’as Geffroy (1855–1926), vėliau, jau po dailininkės mirties – H. Focillonas.
M. Bracquemond. Terasoje Sèvres’e (aliejus, 1880, moderniojo meno muziejus Petit Palais Ženevoje)
M. Bracquemond dalyvavo trijose iš aštuonių impresionistų parodų (1879, 1880 ir 1886). Vyras nepalaikė jos kūrybos posūkio į impresionizmą, nuolat šį menkino ir kritiškai atsiliepdavo apie žmonos paveikslus, vengė šiuos rodyti apsilankiusiems draugams menininkams. Galiausiai demotyvuota M. Bracquemond pasitraukė iš meninio gyvenimo (1919 Paryžiuje menininkės sūnus Pierre’as Bracquemond’as surengė retrospektyvinę M. Bracquemond parodą).
M. Bracquemond. Panelės Quivoron portretas (ofortas, sausoji adata, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Nors savo gyvenamuoju laikotarpiu buvo žinoma, M. Bracquemond liko vyro menininko šešėlyje, o vėliau buvo užmiršta. Dailininkės kūryba vėl susidomėta 20 a. 8 dešimtmetyje, dar labiau ji išgarsėjo 21 a. įvairiose šalyse pradėjus rengti nepelnytai užmirštų moterų dailininkių kūrybą pristatančias parodas, kuriose buvo rodyta ir jos kūrinių (Impresionistės: Morisot, Cassatt, Gonzalès, Bracquemond Frankfurte prie Maino, 2008, Jos Paryžius. Moterys menininkės impresionizmo laikotarpiu Denveryje, 2017–18, Moterys menininkės Paryžiuje: 1850–1900 Williamstowne, Masačusetso valstija, 2018, Moterys, menas ir galia Paryžiuje, 2019, ir kitos).
Kūriniai muziejuose
Kūrinių turi Orsay muziejus, Prancūzijos nacionalinė biblioteka (abu Paryžiuje), Roueno dailės muziejus, moderniojo meno muziejus Petit Palais Ženevoje, Čikagos meno institutas, Metropolitano meno muziejus Niujorke ir kitos institucijos.