Švč. Mergelė Marija Gailestingumo Motina (aliejus, kalstyti auksuoti sidabro aptaisai, 17 a. pradžia, Aušros Vartų koplyčia Vilniuje)
Marijà (hebr. Miryam > hebr. mar – kartus, didelis, sunkus), Švenčiáusioji Mergẽlė Marijà, Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus gimdytoja. Senajame Testamente (ST) pranašiškai kalbama ne tik apie Jėzų Kristų, bet ir apie Marijos pasirodymą, jos veidą. Dievo Motinai Marijai priskiriami titulai, kurie padeda geriau suprasti, kokios savybės priskiriamos Marijai laukiant užgimstant Mesijo – iš moters gimusio Žmogaus sūnaus. Švč. Mergelės titulai išvardyti jai skiriamoje litanijoje: daugelis titulų perimti iš ST įvaizdžių – vadinama Sandoros skrynia, Nojaus Arka, Dievo Šventove, Siono dukterimi (Sof 3, 14; Jl 2, 21; Zch 9, 9), Dievo Rojumi, Dovydo bokštu, Aukso namais ir kitaip. Marija yra kupina malonės ir apgaubta Aukščiausiojo galios, todėl, pagal Natano pranašystę (2 Sam 7, 12), ir gimusysis iš jos pavadintas šventuoju ir Dievo Sūnumi.
Vardas Marija tikriausiai buvo suteiktas pagal Mozės sesers Miriamos (hebr. k. Miriam – riebus, storas, stiprus, bet t. p. reiškia ir princesę) vardą. Marijos pagarbinimas jai lankantis pas Elzbietą primena Mozės giesmę, kuri, manoma, skirta Miriamai.
Marija kilusi iš Juozapo Dovydo giminės (Mt 1–2), gimė Betliejuje. Nazarete susižadėjo su Juozapu (Lk 1, 34. 56; 2, 5). Sinoptinėse evangelijose ir Apaštalų darbuose teigiama apie tikrą egzistavimą moters, iš kurios gimė Jėzus, ir kad ji buvo vardu Marija (Mk 6, 3; Mt 1, 16. 18; Lk 1, 27. 30; Apd 1, 14). Apie Mariją kalbama kaip apie moterį, gyvenusią įprastą kasdienį gyvenimą: buvo susižadėjusi, po to tapo motina, lankė pagyvenusią savo giminaitę, kaip piligrimė vyko į Jeruzalę, dalyvavo vestuvėse Kanoje, regėjo sūnaus mirtį. Apokrifuose ir Tradicijoje teigiama, kad Marijos tėvai buvo Ona ir Joakimas iš Nazareto. Apie Marijos gyvenimą tikrų žinių nėra daug. Evangelijose apie ją dažniausiai kalbama simboliais, kai kada vaizduojama šalia savo Sūnaus. Marija buvo per Jėzaus nukryžiavimą, jis ją patikėjo savo mylimo mokinio Jono globai, Marija kartu su Jėzaus mokiniais buvo aukštutiniame kambaryje Sekminių dieną (Lk 1–2).
miniatiūra Apreiškimas (Vokietija, 13 a., Austrijos nacionalinė biblioteka Vienoje)
Jėzus su Marija praleido 30 paslėptojo ir 3 viešojo gyvenimo metus (Lk 2, 51). Naujajame Testamente teigiama, kad Marija yra tikroji Arka (Sandoros skrynia; Apr 11, 19), palaiminta iš visų moterų (Lk 1, 42), malonės pilnoji (Lk 1, 28), į kurią nužengė Šventoji Dvasia (Lk 1, 35), ir pati Marija sako, kad palaiminta mane vadins visos tautos (Lk 1, 48).
Kai kuriuose apokrifuose, daugiausia Jokūbo evangelijoje (2 a.) ir Švč. Mergelės Marijos Perėjime (4 a.), Marijos asmeniui teikiama svarbiausia reikšmė. Vadinamosiose Marijos gimimo evangelijose daugiausia pasakojama apie Marijos gimimą, vaikystę, paauglystę, sužadėtuves ir pastojimą; Marija yra šių apokrifų pagrindinė veikėja. Vadinamojoje Jėzaus vaikystės evangelijoje pasakojama apie Jėzaus vaikystę Egipte ir Palestinoje (Nazarete arba Betliejuje), Marijos dalyvavimą Juozapo laidotuvėse, Jėzaus Kančioje ir Prisikėlime. Vadinamosiose Kančios evangelijose apie Mariją pasakojama daugiau nei kanoninėse. Marijos gyvenimo pabaiga aprašyta apokrifiniuose raštuose, kurie vadinami Transitus (lot. perėjimas), Dormitio (lot. užmigimas).
G. B. Tiepolo Nekaltasis Prasidėjimas (aliejus, apie 1769, Prado muziejus Madride)
Ignotas Antiochietis pirmasis iš Apaštališkųjų Tėvų rašė apie Mariją kaip apie Motiną Mergelę, išganymo garantą Kristuje. Justinas Apologijose Mariją vaizduoja kaip Dievo Motiną Mergelę, laisvai apsisprendusią bendradarbiauti Dievo plane. Įsikūnijimas ir pasilikimas mergele priklauso Dievo meilės planui, per kurį jis nori sudievinti žmogų. Motina Mergelė yra pats ryškiausias ženklas, skirtas įtikinti žmoniją apie negirdėtą planą – Marija kaip naujoji Ieva atkurs pasaulį. Kaip pirmoji Ieva prisidėjo prie Dievo plano griovimo, taip Antroji Ieva jį atkūrė.
Švč. Mergelės Marijos skulptūra apsireiškimo vietoje ant Podbrdo kalno Medjugorjėje (Bosnija ir Hercegovina)
Pamaldumas Švč. Mergelei Marijai Katalikų Bažnyčioje yra labai didelis. Po Tridento susirinkimo (1545–63), greta Eucharistijos adoracijos, svarbia liturgijos ypatybe tapo ir Marijos išaukštinimas. Vatikano II susirinkimo (1962–65) dokumente apie liturgiją Sacrosanctum Concilium (1963) teigiama, kad per metinį Kristaus slėpinių ciklą Bažnyčia su ypatinga meile pagerbia palaimintąją Dievo Motiną Mariją, neatsiejamai sujungtą su jos Sūnaus išganomąja veikla. Bažnyčia aukština ją kaip gražiausią atpirkimo vaisių, Marija vadinama tobulu paveikslu, kuriame Bažnyčia mato tai, ko trokšta ir kuo tikisi būti pati. Švenčiamos šios Švč. Mergelės Marijos šventės: Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja (sausio 1), Švč. Mergelės Marijos Apsilankymas (gegužės 31), Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų (rugpjūčio 15), Švč. Mergelės Marijos Gimimas (Šilinė; rugsėjo 8), Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas (gruodžio 8 diena). Per gegužines pamaldas giedama Švč. Mergelės Marijos litanija. Spalio mėnesį kalbamu rožiniu apmąstomas kiekvienas su išganymu susijęs įvykis – slėpinys.
Duccio di Buoninsegnos Maestà (poliptiko centrinė dalis, tempera, 1311, Opera del Duomo muziejus Romoje)
Marijos kulto sklaidai didelę reikšmę turėjo 19–20 a. prasidėję gausūs Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai Lurde (1858), Santaroje (Meksika, 1911), Fátimoje (1917), Amsterdame (1950), Medjugorjėje (nuo 1981) ir kitur.
Švč. Mergelė Marija (mozaikos fragmentas, 1122, Šv. Sofijos soboras Stambule)
Stačiatikių Bažnyčia gerbia Mariją kaip garbingiausią tarp cherubinų ir neprilygstamai šlovingiausią tarp serafimų, pranokstančią visą kūriniją. Marija laikoma Dievo Motina ir visos žmonių giminės Užtarėja prieš Sūnų ir nuolat meldžiama jos užtarimo. Meilė Kristui neatsiejama nuo meilės Dievo Motinai. Kas negerbia Marijos, tas nepažįsta ir Jėzaus. Stačiatikių Bažnyčia nepritaria 1854 Katalikų Bažnyčios dogmai apie Dievo Motinos Nekaltąjį Prasidėjimą, kuris atskyrė ją nuo pirmapradės nuodėmės (tai atskirtų Mariją nuo žmogiškosios giminės ir ji nebūtų padėjusi Viešpačiui priimti tikrojo žmogiškumo), bet neteigia, kad nenuodėmingoji gali turėti kokią nors individualią nuodėmę, kuri prilygtų Dievo Motinos šlovei.
P. P. Rubenso Švč. Mergelės Marijos vainikavimas (aliejus, 1611, Ermitažas Sankt Peterburge)
Protestantų Bažnyčiose Marija ir šventieji laikomi tikėjimo, atsidavimo ir ištikimybės Dievui pavyzdžiais, bet jiems nesimeldžiama (tikima, kad su jais bendrystė išlaikoma per Kristų – jo Kūną ir Kraują) ir kad jie tikinčiuosius užtaria pas Dievą.
Piero della Francescos Gailestingumo Dievo Motina (poliptiko centrinė dalis, aliejus, tempera, 1462, Pinacoteca Comunale muziejus Sansepolcro, Toskanos sritis)
Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu (marmuras, 19 a. antra pusė, Kölno katedra)
L: W. Delius Geschichte der Marienverehrung München 1963; K. H. Clasen Der Meister der Schönen Madonnen Berlin–New York 1974; K. Schreiner Jungfrau, Mutter, Herrscherin München 1994; A. Baniulytė The Cult of the Virgin Mary and its Images in Lithuania from the Middle Ages until the Seventeenth Century / Paveikslas ir knyga: LDK dailės tyrimai ir šaltiniai Vilnius 2002.
1102
694