Marijà Magdaliẽtė, Marijà Magdalenà, Naujojo Testamento personažas – atgailaujanti nusidėjėlė, įtikėjusi Dievą ir tapusi Jėzaus Kristaus sekėja. Šventoji (šventė Katalikų Bažnyčioje – liepos 22, Stačiatikių – rugpjūčio 4). Gyveno 1 a. pirmoje pusėje Magdaloje (prie Galilėjos). Mortos ir Lozoriaus sesuo. Pasak Naujojo Testamento, iš jos buvo išvaryti 7 demonai (Lk 8, 2), Marija Magdalietė matė Jėzaus Nukryžiavimą ir mirtį (Mt 27, 56; Mk 15, 40; Jn 19, 25), dalyvavo jį laidojant (Mk 15, 47). Ji pirmoji regėjo iš mirusiųjų prisikėlusį Jėzų Kristų (Mk 16, 1–8) ir apie tai pranešė apaštalams. Kartais tapatinama su užtikta paleistuvaujančia moterimi, kurią norėta užmušti akmenimis.
Marija Magdalietė (Correggio Noli me tangere, aliejus, 1525, Prado muziejus Madride)
Rytų tradicijoje teigiama, kad Marija Magdalietė su Švč. Mergele Marija ir apaštalu Jonu gyvenusi Efese ir ten numirusi. Pasak Vakarų Bažnyčios 11–13 a. legendų, Marija Magdalietė su Lozoriumi ir Morta iš Betanijos (jie tradiciškai laikomi jos giminaičiais) keliavo į Marselį, ten apaštalavo. Jos relikvijos saugomos Saint‑Maximin‑la‑Sainte‑Baume (dabar Varo departamentas, Prancūzija) katedroje.
Atributai – krucifiksas, rimbas. Dailėje vaizduojama atgailaujanti, laikanti indelį su tepalais, patarnaujanti Jėzui Kristui, t. p. jo Nukryžiavimo ir Prisikėlimo siužetuose. Kartais vaizduojama klūpanti prieš šv. Maksimą ir priimanti iš jo Komuniją. Pagal kitą legendą Marija Magdalietė vaizduojama su Morta ir Lozoriumi angelo vedamu laivu be burių, irklų ir vairo keliaujantys į Marselį. 15–16 a. dailėje populiarus jos Ėmimo į dangų siužetas – dažniausiai Marija Magdalietė vaizduojama nešama angelų, kartais sėdinti debesų soste apsupta daugybės angelų.
2245