marijavitai

marijavtai, krikščionių sekta, 19 a. pabaigoje atskilusi nuo katalikybės. Save vadina Švč. Mergelės Marijos gyvenimo sekėjais (lot. Mariae vitam imitans; lot. Maria – Marija, vita – gyvenimas, imitato – sekimas). Siekia atnaujinti dvasinį ir socialinį kunigų bei pasauliečių religinį gyvenimą, skatinti pamaldumą, gyventi artimo meilės, nuolankumo dvasia.

Kilmė ir veiklos tikslas

Susikūrė Plocke po 1893, kai neoficialios Šv. Klaros seserų varguolių kongregacijos Plocke vienuolė Felicija Kozłowska (1862–1921) paskelbė savo regėjimus, kuriuose Jėzus Kristus liepęs nuolatos garbinti Švenčiausiąjį Sakramentą, o Dievo Motina kvietusi atnaujinti dvasinį gyvenimą. Buvo įsteigtas Kunigų marijavitų sambūris, vyresniuoju išrinktas kunigas Janas Kowalskis. Marijavitai siekė sambūrį paversti Katalikų Bažnyčios misijine organizacija.

Katalikų Bažnyčios reakcija

Romos inkvizicija, 1904 susipažinusi su marijavitų veiklos ir F. Kozłowskos regėjimų aprašymu, įsakė sambūrį uždaryti. Popiežius Pijus X 1906 marijavitus pasmerkė, J. Kowalskį ir F. Kozłowską ekskomunikavo. Kitus marijavitų kunigus pasiūlė ekskomunikuoti vyskupams (Seinų vyskupijoje 1906 ekskomunikuoti ir 2 kunigai lietuviai – J. Grinkevičius ir A. Tulaba).

Veikla po ekskomunikos

Atskirti nuo Katalikų Bažnyčios marijavitai įsteigė nuo Apaštalų Sosto nepriklausomą Marijavitų Bažnyčią. 1909–10 trys jų kunigai gavo vyskupų šventimus iš Olandijos senkatalikių Bažnyčios vyskupų, Marijavitų Bažnyčia priimta į Senkatalikių Bažnyčios uniją. Savo parapijose marijavitai išplėtojo šviečiamąją ir karitatyvinę veiklą, steigė mokyklas, ikimokyklines įstaigas, skaityklas, senelių ir vargšų prieglaudas. Po F. Kozłowskos mirties (1921) J. Kowalskis pradėjo reformuoti Marijavitų Bažnyčią – panaikino celibatą, leido moterims teikti kunigystės šventimus, įvedė mišias šalių nacionalinėmis kalbomis, dėl to marijavitai skilo į Marijavitų Katalikų Bažnyčią ir Marijavitų Senkatalikių Bažnyčią.

Marijavitų Katalikų Bažnyčia

Marijavitų Katalikų Bažnyčia nepripažįstama oficialiu ekumeniniu judėjimu. Iki 1942 jai vadovavo J. Kowalskis. 2002 turėjo apie 3000, 2011 – 1980 narių, dauguma dvasininkų – moterys (2011 buvo 11 dvasininkų, iš jų 8 moterys). Centras Felicjanówe (netoli Plocko).

Marijavitų Senkatalikių Bažnyčia

Marijavitų Senkatalikių Bažnyčia nuo 1972 susieta unijiniais ryšiais su Utrechto Senkatalikių Bažnyčia. Priklauso Lenkijos ekumeninei tarybai ir Pasaulinei Bažnyčių Tarybai. Jos doktrina remiasi Biblija, iki 1054 Bažnyčios schizmos nustatytomis dogmomis, pirmuosiuose 7 visuotiniuose Bažnyčios susirinkimuose priimta visuotinės Bažnyčios tradicija ir apreiškimu F. Kozłowskai. Nepripažįsta popiežiaus neklaidingumo doktrinos, asmeninės išpažinties, Komuniją teikia duonos ir vyno pavidalu. 2002 turėjo apie 24 000, 2011 – 23436 narius, 75 dvasininkus. Centras Plocke.

Marijavitai Lietuvoje

Lietuvoje marijavitai daugiausia veikė Užnemunėje. Rusijos imperijos valdžia, siekdama susilpninti Katalikų Bažnyčią, rėmė marijavitus, 1912 juos pripažino atskira religine bendruomene. Prieš I pasaulinį karą 3 marijavitų koplyčios buvo Vilniuje. Po 1918 marijavitų centru tapo Kriūkai (Šakių apskritis), čia 1920 pastatyta bažnyčia (1956 uždaryta, 2005 nugriauta). Iki II pasaulinio karo pabaigos veikė 2 marijavitų parapijos – Kriūkuose ir Kaune. 1936 vyskupu įšventintas A. Tulaba, jo žmona L. Romaszewska‑Tulabienė tapo pirmąja kunige Lietuvoje. Po II pasaulinio karo marijavitų narių sparčiai mažėjo, 1959 Lietuvoje jų buvo 4, paskutinis Lietuvos marijavitas mirė 1989. Lietuvos marijavitai 1909–12 Lodzėje, 1933–34 Kaune leido žurnalą Marijavitas.

1990