Marjos vaizdãvimas dailėjè
G. Cimabue. Marija soste (tempera, 1280–90, Uffizi galerija Florencijoje)
Marijos vaizdavimo tradicijai susiklostyti įtakos turėjo Bažnyčia, Šv. Raštas, teologija, liturgika, apokrifai, t. p. kiekvienos šalies civilizacijos ir kultūros raida, o įvairovei – Bažnyčios Tėvų mokslas, t. p. viduramžių literatūra, rankraštinių knygų iliuminacijos, Marijos garsių atvaizdų stebuklus liudijančios knygos (Mariales). Nuo vėlyvųjų viduramžių Marijos kultą skatino aktyvi vienuolijų veikla, Visuotinėje Bažnyčioje įvestos Marijos šventės, 16 a. pabaigoje įsigalėjusi malonėmis garsėjančių paveikslų vainikavimo tradicija (popiežiaus Klemenso VIII vainikuotas Dievo Motinos su Kūdikėliu Jėzumi paveikslas Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje Romoje).
Autentiškų Marijos atvaizdų neišliko (šv. Augustinas teigia, kad tikrasis Dievo Motinos atvaizdas nežinomas), pirmieji atvaizdai rasti katakombų dailėje (Šv. Priscilės katakombų freska Marija su Kūdikiu ir pranašu Balaamu, Komodilo katakombų – Marija soste su šventaisiais Feliksu ir Adauktu). Marijos vaizdavimo tradicija susiklostė Bizantijoje, čia Dievo Motinos gerbimas plito ikonų pavidalu – ikona tapo kulto objektu. Ankstyvam Marijos su Kūdikiu atvaizdo įsigalėjimui Rytų Bažnyčioje turėjo įtakos po ekumeninio Efeso susirinkimo (431) paskelbta doktrina, kad Marija yra ne žmogaus, bet Dievo Motina (Theotokos – Dievo gimdytoja).
Nuo 5 a. ikona buvo tapoma pagal griežtą kanoną, susiklostė keli Marijos ikonografiniai tipai: hodegetrija (vaizduota iki pusės, ant kairiosios rankos laikanti Kūdikį Jėzų), eleusa (apsiaustu dengianti žmones), blachernitissa (be Kūdikio, stovinti, iškėlusi rankas maldai), nikopoija (sėdinti soste ir laikanti ant kelių Kūdikį) ir kiti. Bizantijos dailėje visuotinai paplitęs Marijos atvaizdas tradiciškai siejamas su 6 a. šv. Luko tapytomis ikonomis. Manoma, viena jų (hodegetrijos tipo) buvo Ton Hodegon bazilikoje, kita (Blacherniotissa) – Blachernų vienuolyne Konstantinopolyje (išliko 27 kopijos, 10 iš jų Romos bažnyčiose). Efeso susirinkimo paveiktas Bizantijos dailėje susiklostė didingas soste sėdinčios Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas; su užrašais Mater Maria Dei (Dievo Motina Marija) arba Sancta Dei Genitrix (Šventoji Dievo Gimdytoja); nuo 7 a. jis paplito ir Vakaruose. Ikonos kaip šv. Atvaizdo samprata į Vakarus plito per pirmuosius kryžiaus žygius į Konstantinopolį. Vakaruose plito ir garsių ikonų kopijos, o bizantiškosios ikonos modifikuotas prototipas Italijos sakralinėje dailėje vyravo iki 15 amžiaus.
Vakarų Europos sakralinėje dailėje, kitaip nei Rytų Bažnyčioje, Marijos vaizdavimo šaltiniu tapo ne tik Šv. Raštas, bet ir legendos (Aukso legenda) bei apokrifinė 3–4 a. literatūra (Jokūbo protoevangelija, Marijos gimimo evangelija ir kita), kurios davė impulsą Marijos gyvenimo istorinių siužetų įvairioms interpretacijoms. Viduramžiai suformavo riterišką požiūrį į Mariją – kaip į dangiškąją Mergelę, Renesanso epocha pabrėžė žmogiškąjį Motinos ir Kūdikio aspektą, Dievo Motinos atvaizdui suteikė idealių Renesanso moters grožio sampratos bruožų, atspindinčių pasaulietinio humanizmo idealus. Baroko dailė, pabrėždama dvasingumo ir adoracijos aspektus, išplėtojo pačius įvairiausius Marijos ikonografinius tipus ir siužetines kompozicijas.
L. Della Robbia. Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu (terakota, glazūra, auksuotos ir tapytos detalės, apie 1460, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Vakarų Bažnyčioje susiklostė keliolika Marijos ikonografinių tipų (dauguma – viduramžiais). Seniausiu laikomas iš Rytų perimtas Marijos didybės (Maesta) ikonografinis tipas. Jis vaizduotas Rytų bazilikų apsidėse, viduramžių katalikų katedrų timpanuose ir ankstyvojo renesanso altoriuose. Šiam tipui artimi vėlesni Švč. Mergelės Marijos Dangaus Karalienės (Regina Coeli), Dievo Motinos su šventaisiais ir donatoriais (Sacra Conversazione) ir Išmintingiausios Mergelės (Virga Sapientissima) ikonografiniai tipai. Dauguma ikonografinių tipų susiklostė viduramžiais, bet jie plito netolygiai. Vieno ar kito ikonografinio pavyzdžio plėtotę skatindavo nauja doktrina, Bažnyčios visuotinės šventės paskelbimas, aktyviai veikiančios vienuolijos. Nuo viduramžių plito Skausmingosios Dievo Motinos atvaizdai (Mater Dolorosa), jų plėtrai įtakos turėjo Kölno sinode 1423 paskelbta Septynių Dievo Motinos sopulių visuotinė bažnytinė šventė. Šiam ikonografiniam tipui artimas Gailestingosios Dievo Motinos (Mater Misericordiae) paveikslas. Viduramžiais susiklostė ir pranciškonų skatintas Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos (Immaculata) ikonografinis tipas. Jis išpopuliarėjo 17–18 a., 1708 popiežiui Klemensui XI Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą paskelbus visuotine bažnytine švente. Riterių kultūra, Giesmių giesmės interpretacijos suformavo Marijos rožių sode įvaizdį. Rožinio Švč. Mergelės Marijos, Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės, Loreto Dievo Motinos vaizdavimo tradicija susiklostė vienuolijų aplinkoje.
Siužetiniai kūriniai, vaizduojantys Marijos gyvenimo istorijos momentus, dažniausiai paremti Šv. Rašto tekstu (Apreiškimas, Marijos apsilankymas pas Elžbietą, Šventoji Šeima, Bėgimas į Egiptą ir kita). Daugelis siužetų remiasi 3–4 a. apokrifine literatūra ir legendomis (gimimas, įvesdinimas į šventyklą, Marijos ir Juozapo sužadėtuvės, vainikavimas, Ėmimas į dangų ir kita). Marija dažniausiai vaizduojama, nors nėra svarbiausias asmuo, daugelyje Jėzaus Kristaus kompozicijų (Jėzaus gimimas, Piemenėlių pagarbinimas, Išminčių pagarbinimas, Nukryžiavimas, Žengimas į dangų ir kita).
B. E. Murillo. Švč. Mergelės Marijos gimimas (aliejus, apie 1660, Luvras Paryžiuje)
Marijos vaizdavimas Lietuvos dailėje
Švč. Mergelė Marija Skausmingoji (medis, polichromija, nežinomas skulptorius, 19 a. antra pusė, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Lietuvoje ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu buvo itin paplitusi rytietiška švento atvaizdo (ikonos) samprata. Vėlesni 16 a. antros pusės–17 a. Marijos atvaizdai liudija stačiatikiškosios (bizantiškosios) ir Vakarų ikonografijos bei plastinės raiškos sinkretiškumą (Senųjų Trakų, Merkinės, Šiluvos, Tytuvėnų ir kitų bažnyčių Dievo Motinos paveikslai). Veikiama stačiatikiškos ir katalikiškos kultūrų, Marijos vaizdavimo tradicija įgijo vietinių bruožų. Plito ir Vakarų sakralinei dailei būdingi, dažniausiai iš kitų kraštų atsivežti ar atvykusių dailininkų sukurti skulptūros kūriniai (Laukžemės Madona, Veliuonos Madona, Madona su kriauše).
Po Tridento susirinkimo ikonografinės ir meninės raiškos požiūriu sakralinėje dailėje įsivyravo vakarietiška samprata. Itin daug Marijos gyvenimo siužetų ir ikonografinių schemų sukurta sekant garsių italų dailininkų kūriniais. Visuotinai paplito Apreiškimo, Ėmimo į dangų, Nekaltojo Prasidėjimo, Marijos vardo paveikslai. Vienuolijos ir brolijos paskatino Skausmingosios Dievo Motinos, Rožinio, Šv. Karmelio kalno Marijos (Škaplierinės), Marijos Belaisvių Vaduotojos vaizdavimo plėtrą. Nuo Šviečiamojo amžiaus dažniausiai plėtota naujų, laiko dvasią atspindinčių meninės raiškos formų tradicinė ikonografija.
Rožinio Švč. Mergelė Marija (aliejus, 18 a., Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia)
J. Zikaras. Moderniška Madona (bronza, 1928, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
20 a. sakralinės dailės, kartu ir Marijos vaizdavimo, plėtra buvo neintensyvi, jos nepagyvino nei Katalikų veikimo centro Meno sekcijos (įkurta 1928), nei Šv. Luko cecho veikla (1923–32), nei Bažnytiniam menui Lietuvoje tirti, remti ir ugdyti draugija (įkurta 1933). 2–4 dešimtmetyje tradicinės bažnytinės dailės kūrinių, dažniausiai skirtų remontuojamoms ar naujoms bažnyčioms, sukūrė dailininkai P. Kalpokas (Švč. Mergelės Marijos pasirodymas Vytautui Didžiajam prieš Vorkslos mūšį, apie 1926, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje Kaune), A. Galdikas (Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija 1922, Šv. Gertrūdos bažnyčioje Kaune), J. Mackevičius, A. Aleksandravičius (Pieta 1926, Aleksoto kapinėse). Daugiau kūrinių Marijos tema sukurta 4 dešimtmetyje. Religinio meno modernesnė samprata ir meninė raiška būdinga Kauno meno mokyklos auklėtinių ir kai kurių dėstytojų kūrybai.
Estampų sukūrė T. Kulakauskas, V. K. Jonynas, J. Kuzminskis, piešinių – J. Mikėnas, L. Strolis, P. Tarabilda, tapybos kūrinių – A. Galdikas, A. Valeška, V. Mackevičius, B. Macutkevičius, vitražų projektų – S. Ušinskas, skulptūrų – P. Aleksandravičius ir D. Tarabildienė. SSRS okupacijos laikotarpiu bažnytinė dailė neplėtota, pavienės Marijos skulptūros statytos kaip antkapiniai paminklai.
Atkūrus nepriklausomybę atgijo bažnytinė dailė. Sukurta Marijos ikonografijos vitražų, monumentalių figūrinių kompozicijų Lietuvos bažnyčiose ir koplyčiose (K. Morkūno vitražai Vilkaviškio katedroje, A. Kmieliausko freska Lietuvos Pieta 1991, Rainių Kančios koplyčioje). Sakralinėse visuomeninėse erdvėse pritaikyta pavienių kūrinių (N. Vilutytės freska‑sgrafitas Aušros Vartų Madona 2004, Dievo Gailestingumo bažnyčioje Vilniuje, P. Juškos Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai 2001, Šimonių bažnyčioje, A. T. Tuminaitės‑Kučinskienės batika Pasaulio Motina 1991, Šv. Kazimiero bažnyčioje Naujojoje Vilnioje; A. Kmieliausko Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi 2004, Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje, R. Sipavičiūtės aplikacija Maloningoji 1992, Lietuvos Respublikos Seimo Baltojoje salėje, S. Kuzmos Pieta Sausio tryliktosios aukoms Antakalnio kapinėse Vilniuje, 1995). Marijos temą plėtoja dailininkai B. Bružas, J. Lazdanienė, I. Paltanienė, E. Varkulevičius, S. Giedrimienė.
S. Giedrimienė. Gobelenas Gailestingumo Motina (vilna, šilkas, linas, sintetinis pluoštas, 1994–95; © LATGA, 2020)
Marijos vaizdavimo tradicija gaji tautodailėje, daugiausia tapyboje ir skulptūroje. Plėtojami įvairūs tradiciniai Marijos ikonografiniai tipai, dažniausiai vaizduojama Skausmingoji Dievo Motina, Maloningoji Dievo Motina ir Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija.
Stebuklingais laikomi Marijos paveikslai: Trakų (Dievo Motina 16 a.), Šiluvos (Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu), Aušros Vartų Vilniuje (Švč. Mergelė Marija Gailestingumo Motina, abu 17 a. pradžia), Žemaičių Kalvarijos (Švč. Mergelė Marija 17 a.), Pivašiūnų (Švč. Mergelė Marija Nuliūdusiųjų Paguoda 17 a. vidurys), Krekenavos (Dievo Motina), t. p. Kauno katedroje (Sopulingoji Dievo Motina 17 amžius).
694
-Marija
L: J. Vaišnora Marijos garbinimas Lietuvoje Roma 1958; Z. Ivinskis Marijos garbinimas Lietuvoje / Rinktiniai raštai t. 4 Roma 1987; B. R. Vitkauskienė Marijos kultas / Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai Vilnius 2001; Krikščionybės Lietuvoje istorija / sud. V. Ališauskas Vilnius 2006; A. Baniulytė The Cult of the Virgin Mary and its Images in Lithuania from the Middle Ages until the Seventeenth Century / Paveikslas ir knyga: LDK dailės tyrimai ir šaltiniai Vilnius 2002.