marimba

marmba (isp. < bantų k.), muzikos instrumentas – mušamasis idiofonas. Ksilofono atmaina.

Sandara

orkestro marimba

Sudaro įvairaus dydžio ir derinimo į rėmus įtvirtintos medinės lentelės. Po lentelėmis įtaisyti mediniai arba metaliniai rezonatoriai. Mušama 2–4 lazdelėmis su kaučiuko, plastiko arba medžio galvutėmis. Turi panašią į pianino 2 lygių chromatinę klaviatūrą. Orkestro marimbos garsaeilis dažniausiai 4, solinių instrumentų – 4–5 oktavų. Diapazonas c–c⁴ arba c¹–c⁵. Natos rašomos su smuiko raktu netransponuojant.

Istorija

Marimba atsirado iš Afrikos tautų muzikos instrumento balafono (V. Afrikos kalbomis balafo; 4–20 medinių lentelių, pritvirtintų prie bambukinio arba metalinio rėmo, po jomis – išskobti moliūgai). Su afrikiečiais vergais balafonas pateko į Centrinės Amerikos šalis, vėliau – ir į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Čia apie 1920 sukonstruota orkestro marimba išpopuliarėjo kaip solo ir orkestro instrumentas, naudojamas džiaze, šokių ir lengvojoje muzikoje. Europoje paplito po II pasaulinio karo. Koncertų marimbai sukūrė P. Crestonas (1935), R. Kurka (1950), koncertą marimbai ir vibrafonui – D. Milhaud (1947). Tarp žymiausių atlikėjų – K. Abe (Japonija), G. Stoutas (JAV), P. Sadlo (Vokietija), E. Glennie (D. Britanija), N. J. Źivković (Serbija, Vokietija), L. Maxey (JAV).

balafonas