Mariner 4 erdvėlaivis
„Mariner“, Jungtinių Amerikos Valstijų kosmoso tyrimų agentūros NASA programa Marsui, Venerai ir Merkurijui tirti; erdvėlaiviai šiai programai vykdyti. Pagal Mariner programą skrido 10 erdvėlaivių. Mariner 11 ir Mariner 12 dar panaudoti vykdant Voyager programą kaip Voyager 1 ir Voyager 2. Mariner 1 numatytas skrydis į Venerą 1962 07 22 nepavyko, nes sunaikintas po 5 min nuo pakilimo, nešančiajai raketai Atlas‑Agena nukrypus nuo kurso. Mariner 2 pakilo 1962 08 27 ir pradėjo 3,5 mėn. kelionę į Venerą, turėjo mikrobangų ir infraraudonosios spinduliuotės radiometrų, galingos spinduliuotės ir magnetinio lauko jutiklių. Mariner 3 ir Mariner 4 buvo skirti Marsui tirti. Mariner 3 kildamas sulūžo, o Mariner 4 pakilo 1964 11 28 ir pradėjo skrydį Marso link, sėkmingai praskriejo pro Marsą.
Mariner 5 pakilo 1967 06 14 ir Venerą pasiekė 1967 spalį, tyrė Veneros atmosferą radijo bangomis, t. p. ultravioletinę spinduliuotę, Saulės vėjo daleles ir magnetinio lauko kitimą prie planetos. Mariner 6 pakilo 1969 02 24, Mariner 7 – 1969 03 27, jie skriejo virš Marso. Mariner 8 ir Mariner 9 buvo skirti Marso paviršiui tirti. Mariner 8 kildamas sugedo, o Mariner 9 pakilo 1971 05 ir tapo pirmuoju dirbtiniu Marso palydovu. Jis įskriejo į Marso palydovo orbitą 1971 11, pradėjo spektrometrinius tyrimus ir fotografavo paviršių. Erdvėlaivis Mariner 10 pakilo 1973 11 03, 1974 02 05 praskriejo pro Venerą ir gravitacija pakeitus skrydžio trajektoriją nukreiptas Merkurijaus link. 1974 03 29 pirmą kartą (1974 09 21 antrą ir 1975 03 16 trečią kartą) praskriejo pro Merkurijų. Pirmą kartą iš erdvėlaivio Mariner 10 Merkurijus buvo fotografuojamas iš arti.
Merkurijaus paviršius (fotografuota iš Mariner 10)