Marindai, Maroko valdovų dinastija (1269–1465). Berberų kilmės. Kilo iš zenatų gentims priklausančios marinidų etninės grupės. Pradininkas – marinidų vadas Abu Jahja ibn al Hakas (m. 1258). Jis 1248 užėmė Fesą ir įkūrė nepriklausomą emyratą. 1269 Marinidai užėmė Marrakešą, nuvertė Almohadus ir užvaldė didžiąją dalį Maroko. Abu al Chasano Alijaus (1331–48) ir Abu Inano Farso valdymo laikais (1348–58) Marinidų valstybė labai išsiplėtė ir sustiprėjo (1337 užėmė Alžyrą; 1340 04 jūrų mūšyje prie Gibraltaro sumušė ispanus ir portugalus, bet spalio mėnesį pralaimėjo jiems Rio Salado mūšį; 1347 užėmė Tunisą); iki 1357 įsigalėjo visame Magribe (šiaurės vakarinė Afrikos dalis, apimanti Maroką, Alžyrą, Tunisą). Marinidų kovos su Pirėnų pusiasalio valstybėmis ir nepaklusniomis gentimis nualino šalį ir susilpnino dinastiją. 15 a. pradžioje šalyje prasidėjo neramumai ir vidaus karai. Už Marinidus iš tikrųjų ėmė valdyti viziriai, kurie stengėsi sosto įpėdiniais skirti vaikus arba neįgalius asmenis. 1465, Fese per sukilimą žuvus paskutiniam Marinidų atstovui Abdalakui II, dinastija žlugo; šalyje įsigalėjo Vatasidai.
1