Monicelli Mario (Marijus Moničèlis) 1915 05 15Viareggio 2010 11 29Roma (nusižudė), italų kino režisierius. Pisos ir Milano universitetuose studijavo istoriją ir filosofiją. Iš pradžių rašė filmų recenzijas, 1935 su režisieriumi A. Mondadori sukūrė trumpametražį filmą Palo gatvės berniūkščiai (I Ragazzi della via Paal, pagal F. Molnárą, Venecijos kino festivalio prizas). 4–5 dešimtmetyje dirbo režisierių G. Machatý, P. Germi ir kitų asistentu. Nuo 1949 kūrė ilgametražius filmus; su režisieriumi S. Vanzina (slap. Steno) sukūrė 8 komedijas: Toto ieško namų (Totò cerca casa 1949), Šuns gyvenimas (Vita da cani 1950), Toto ir Romos karalius (Totò e i re di Roma), Gvardiečiai ir plėšikai (Guardie e ladri, abu 1951) ir kitus.
Mario Monicelli
Tarptautinį pripažinimą pelnė filmais Tėvai ir sūnūs (Padri e figli 1957, Berlyno kino festivalio prizas), Piktadariai liko nežinomi (I soliti ignoti 1958). Kiti žymesni filmai: Didysis karas (La grande guerra 1959, Venecijos kino festivalio prizas), Organizatorius (I Compagni 1963), Nuostabioji Brankaleonės kariuomenė (L’armata Brancaleone 1966), Brangusis Mikelė (Caro Michele 1976), Kriketo markizas (Il Marchese del Grillo 1981, abu pelnė Berlyno kino festivalio prizą), Brangūs prakeikti draugai (Cari fottutissimi amici 1994), Dykumų rožės (Le rose del deserto 2006).
Filmuose vaizdavo paprastus žmones, kurie susižavi beprotiškomis idėjomis (staigiu praturtėjimu, karine šlove, fašizmu, neribotu idealizmu), dėl kurių patenka į bėdą. Satyrinėse tragikomedijose humorą siejo su ironija ir kandumu. Sukūrė spektaklių, televizijos filmų, t. p. antraeilių vaidmenų kine, parašė scenarijų savo ir kitų režisierių filmams. Venecijos kino festivalio prizas už visą kūrybą (1991).