marių kalba

mãrių kalbà, čeremsų kalbà, priklauso uraliečių kalbų šeimos Volgos finų pogrupiui. Marių Respublikos viena valstybinių kalbų (nuo 1995, kartu su rusų kalba). Dar vartojama Rusijos Federacijos Kirovo ir Permės srityse, Baškirijoje ir kitur. Kalbančiųjų apie 500 000 (2002). Nuo 8 a. patyrė didelę ir ilgalaikę tiurkų kalbų įtaką (plg. skolinius iš čiuvašų k. – kas ‘vakaras’, motor ‘gražus’, olma ‘obuolys’, totorių k. – pakča ‘sodas’ ir kiti), vėliau buvo ir tebėra veikiama rusų kalbos. Skiriamos dvi gana skirtingų tarmių grupės – vakarų (šiaurės vakarų ir kalnų tarmės) ir rytų (pievų ir rytų tarmės). Vakarų tarmėms būdinga balsių harmonija ir pastovus kirtis priešpaskutiniame žodžio skiemenyje, rytų – redukuoti balsiai ir kirtis paskutiniame žodžio skiemenyje. Vartojami 2 istoriškai susiformavę bendrinės kalbos variantai: vakarinis (remiasi Kozmodemjansko, arba kalnų, tarme) ir rytinis (remiasi Sernūro-Morkų tarme). Bandymai juos suvienodinti buvo nesėkmingi. Seniausi rašto paminklai – marių k. gramatika (1775), NT vertimas (1821, vakarinis bendrinės kalbos variantas), mokykloms skirtos skaitinių knygelės (1867 marių kalbos kalnų, 1870 pievų tarme). Vartojami rusų rašmenys.

330