márkgrafas (vok. Markgraf), pasienio teritorijos (markos) valdytojas. Atsirado imperatoriaus Karolio Didžiojo valdymo laikais. Kitaip nei kiti grafai, markgrafas galėjo valdyti tik vieną grafystę. Šventojoje Romos imperijoje 10 a. sukurta nauja markų sistema, jų daugiau buvo rytuose. Markgrafai turėjo ginti sienas ir stengtis nukelti jas tolyn į slavų ar kitų pagonių teritorijas. 12 a. titulas tapo paveldimas. Įtakingumu markgrafas prilygo imperijos kunigaikščiui, dalis markgrafysčių ilgainiui ir tapo kunigaikštystėmis. Kitose šalyse markgrafai vadinti markizais.
Prancūzijoje rangu už markizą žemesni bajorai – grafai – dažnai turėdavo didesnių valdų ir būdavo galingesni. Čia 17–18 a. markizo titulas turėjo prastą vardą, nes per dažnai vartotas savavališkai. Per 18 a. pabaigos Prancūzijos revoliuciją jis panaikintas, Restauracijos laikotarpiu Liudviko XVIII grąžintas.
Ispanijoje markizatų buvo nedaug. Karolingų laikų Ispanijos marka tapo Barselonos grafyste. 1376 prie Valensijos sienos atsirado Villenos, 1445 – Santillanos markizatai. Vidurinių amžių Anglijoje markgrafų padėtį užėmė Škotijos ir Velso pasienio baronai (marcher lords), terminas rodė tik jų gyvenamąją vietą, jie nebuvo aukštesnio rango už erlus. Tokio paties rango kaip kitose Vakarų Europos šalyse markizatų atsirado vėliau. 1385 įkurtas Dublino, 1399 Dorseto, 1551 Winchesterio markizatas, vėliau jų daugėjo. Šie markizatai pagal rangą buvo aukštesni už grafystes ir žemesni už kunigaikštystes. Nemažai jų formaliai išliko iki 21 amžiaus.
markizas