marksstinė išnaudójimo teòrija, ekonominė ir socialinė doktrina, teigianti, kad kapitalizmo sąlygomis samdomuosius darbuotojus išnaudoja darbdaviai.
Pagal marksistinę išnaudojimo teoriją, visos vertę turinčios prekės ekonomine prasme yra sukurtos tik žmogaus darbu, bet darbininkai negauna viso produkto, kurį pagamina. Kapitalistai dėl privačios nuosavybės instituto valdo gamybos priemones ir pasiima dalį darbininkų sukurto produkto naudodamiesi sau palankiomis darbo sutartimis, kurias darbininkai pasirašo neturėdami kitos išeities. Kapitalistų grąža (pelnas, žemės renta, palūkanos už investuotą kapitalą) yra kitų darbo rezultato dalis, gauta juo pasinaudojus.
Marksistinė išnaudojimo teorija remiasi ekonomine nuostata, kad visų arba daugumos prekių vertė matuojama joms sukurti įdėto darbo kiekiu, šis darbas yra prekės vertės šaltinis. Pirmieji taip vertę apibrėžė klasikai A. Smithas ir D. Ricardo, bet jie nesuabsoliutino darbo kiekio kaip vienintelio vertės mato.
Marksistinė išnaudojimo teorija kaip sąmoningai sukurta ir vientisa doktrina atsirado 19 a. 3 dešimtmetyje. Didelę įtaką turėjo plintanti kapitalistinė masinė gamyba, dėl kurios atotrūkis tarp kapitalistų ir darbininkų tapo akivaizdus ir grąžos klausimą pavertė didele socialine problema. Marksistinės išnaudojimo teorijos pradininkais laikomi airių ekonomistas W. Thompsonas, šveicarų istorikas J.‑Ch.‑L.‑Sismondi ir prancūzų anarchistas P. J. Proudhonas. Jų pagrindinius teiginius vėliau perėmė J. K. Rodbertusas‑Jagetzowas (laikomas moderniojo socializmo pradininku) ir K. Marxas. A. Smitho ir D. Ricardo suformuluota nuostata, kad darbas yra vienintelis vertės šaltinis, ilgai buvo populiari, bet vėliau dėl prancūzų ekonomisto J.‑B. Say teorijos apie gamybos veiksnius (žemę, darbą, kapitalą) liko būdinga tik socialistams. Nepaisant populiarumo, darbo vertės teorija ir ja besiremianti marksistinė išnaudojimo teorija yra klaidingos, turi loginių prieštaravimų ir tikrovės neatitikimų. Juos sistemiškai išdėstė austrų ekonomistas E. von Böhm‑Bawerkas. Pasak jo, tikrovės neatitinka J. K. Rodbertuso‑Jagetzowo teiginys, kad prekės, sukurtos ne vien darbu, yra natūralios prekės ir ekonomiškai nėra reikšmingos, nors ir naudingos žmogui (tokiu atveju, pavyzdžiui, automatizuotos aukso kasyklos būtų bevertės, statinė lietuviško naminio vyno savo verte prilygtų geriausio itališko vyno statinei). Teigiama, kad visas pagamintas produktas turi priklausyti darbininkui be jokių atskaitymų, nes yra jo pagamintas, bet dauguma produktų gaminami ilgai, todėl darbininkas negali pretenduoti į visą produktą, kol jis nebaigtas (net jei savo darbą jau atliko), o tik į dabartinę būsimo produkto vertę, kuri neišvengiamai yra mažesnė. Padarius prielaidą, kad prekių mainų kainą lemia joms pagaminti reikalingo darbo kiekis, susiduriama su prieštaravimu, nes tam tikromis sąlygomis didesnę įtaką vertei daro netiesioginis darbas, būtinas prekei pagaminti (šią aplinkybę mini ir D. Ricardo), pavyzdžiui, darbininkų išspaustą vyną savininkas gali laikyti statinėse, kol jis virs konjaku. Pagal J. K. Rodbertusą‑Jagetzową, gamyboje gauta grąža priklauso ne nuo naudojamo kapitalo, bet tik nuo įdėto darbo (tada kiekvienos įmonės pelno norma turėtų labai skirtis), taip pat teigiama, kad dėl konkurencijos visų gamybos veiklos rūšių pelno normos panašėja. K. Marxo teorija turi nemažai naujų bruožų, bet minėti prieštaravimai liko. Teigiama, kad visos prekės yra darbo rezultatas, bet neargumentuojama, kodėl bendra tik viena savybė – juk vertės pagrindu galėjo būti, pavyzdžiui, prekės naudingumas ar retumas. Šių prieštaravimų būtų išvengta pasirėmus subjektyviąja vertės teorija, pagal kurią kiekvieno produkto vertę lemia ir matuoja vartotojas, įsigydamas jam reikalingą (vertingą) prekę rinkoje. K. Marxo Kapitalo (Das Kapital) tome 3 (išleistas 1894) išdėstytos mintys prieštarauja tomo 1 (1867) doktrinai. Pavyzdžiui, gamybos kainą sudaro 3 elementai – darbo užmokestis, panaudotų gamybos priemonių vertė ir kapitalo grąža (A. Smithas šią kainą vadino natūralia), bet vėliau teigiama, kad gamybos kaina lygi darbo kainai.
Laissez faire kritikės ir anglų ekonomisto J. M. Keyneso sekėjos J. V. Robinson (Didžioji Britanija) nuomone, gamybos veiksnys yra išnaudojamas, jei jo pirkimo kaina mažesnė už jo ribinį produktyvumą (ribinio produkto ir jo pardavimo kainos sandaugą). Šio išnaudojimo panaikinimas, pavyzdžiui, padidinant darbo užmokestį, darbuotojams ne visada naudingas, nes pakeičia sukuriamą ribinį produktą, jo pardavimo kainą, taip pat ir paklausą. Gali padidėti nedarbas, sumažėti darbo užmokestis kitose ūkio šakose. Darbuotojai daugiau laimėtų iš tos ekonominės veiklos plėtros nei atlyginimų reguliavimo.
K. Marxo išpopuliarinta išnaudojimo teorija nėra pagrįsta, bet padarė bene didžiausią įtaką daugeliui kart, nes nebuvo nagrinėjama ir vertinama ekonomine prasme. Vadinamosiose socialistinėse šalyse ši teorija paplito, nes socialistinė ideologija buvo ir praktinė ideologija, ir vienintelė filosofinė doktrina. 20 a. ji prigijo ir tarptautinių santykių studijose, ypač po Antrojo pasaulinio karo analizuojant išsivysčiusių ir besivystančių šalių santykius. Vadinamosios priklausomybės teorijos atstovai perėmė K. Marxo teiginį apie vargingų šalių priklausomybę nuo turtingų, kurios naudojasi kapitalistine pasaulio ekonomine sistema ir išnaudoja skurdžias šalis. Pagal šią teoriją, išnaudojimas vyksta turtingoms šalims pigiai įsigyjant vargingų šalių gamtos ir kitus išteklius, parduodant joms brangius pramonės gaminius. Turtingų šalių korporacijos, investuojančios neturtingose šalyse, naudojasi pigia darbo jėga, kontroliuoja perspektyviausias ūkio šakas, išveža pelną. Tarptautinės finansų institucijos įtvirtina ekonomiškai silpnų šalių kaip skolininkių statusą. Marksizmui artimas ir struktūralizmas, kuris tarptautinę prekybą laiko skurdžių šalių išnaudojimo ir pasaulio šalių esamos turtinės nelygybės įtvirtinimo priemone. Struktūralistai galimybę pakeisti esamą padėtį sieja tik su pasaulinės kapitalistinės sistemos sugriovimu, mano, kad turtinius skirtumus galima mažinti teikiant užsienio pagalbą, šalinant turtingų šalių taikomas protekcionistines ir kitas priemones. Abi šios teorijos gali būti kritikuojamos vertinant valstybių kaip analizės vienetų parinkimą ar požiūrį į prekybą, kurioje kažkas neišvengiamai turi pralaimėti ir būti išnaudojamas. Empirinė analizė taip pat nepatvirtina šių teorijų teiginių, nes atviriausios tarptautinei prekybai ir investicijoms šalys yra ir tarp sparčiausiai besiplėtojančių šalių, o ekonominį atsilikimą dažniausiai lemia ne darbo tarptautinis pasidalijimas, bet pačių šalių protekcionistinė politika. Tarptautinį išnaudojimą propaguojančios teorijos turi daug šalininkų (daugiausia antiglobalistinio judėjimo; antiglobalizmas).
L: E. von Böhm‑Bawerk Kapital und Kapitalismus London 1890; J. V. Robinson The Economies of Imperfect Competition London 1961, Economic Philosophy London 1962.
2414
išnaudojimas; Marksas; priklausomybės teorija; struktūralizmas