markszmas, politinė, ekonominė ir socialinė doktrina, sukurta K. Marxo ir jo sekėjų. Marksizmui atsirasti turėjo įtakos A. Smitho ir D. Ricardo klasikinė politinė ekonomija, 19 a. utopinis socializmas (C.‑H. de Saint‑Simonas, Ch. Fourier, R. Owenas ir kiti).
Pagrindinės idėjos
Marksizmo pagrindinės idėjos išdėstytos Karlo Marxo veikaluose Komunistų partijos manifestas (su F. Engelsu, 1848), Politinės ekonomijos kritika (Zur Kritik der Politischen Ökonomie 1859), Kapitalas (Das Kapital 4 tomai, išleistas 1867–1902, antrąjį ir trečiąjį tomus parengė ir išleido Friedrichas Engelsas). Istorijos raidą Karlas Marxas aiškino istorinio materializmo metodu teigdamas, kad visus istorinius, socialinius, kultūrinius, politinius reiškinius nulemia materialus pasaulis – visuomenės ekonominė plėtra ir joje vyraujantis gamybos būdas (gamybinių jėgų ir gamybinių santykių visuma). Visuomenę sudaro klasės – socialinės grupės, kurių santykis su gamybos priemonėmis lemia jų ekonominę ir politinę padėtį, sąmonę ir mąstymą. Valstybė ir teisė yra prievartos aparatas, saugantis valdančiosios klasės valdžią ir turtą, o filosofija, religija, spauda, švietimas ir mokslas tarnauja valdančiųjų ideologijai.
Karl Marx
Valdančioji klasė turi ekonominę ir politinę galią dėl gamybos priemonių nuosavybės, bet jos šešėlyje auga ir stiprėja naujoji engiamųjų klasė, kurios poreikiai susikerta su viešpataujančios klasės interesais. Kyla naujų gamybinių jėgų ir pasenusių gamybinių santykių konfliktas – klasių kova. Pagaliau naujoji klasė nuverčia senąją ir iškyla kaip nauja viešpataujanti jėga, taip 17–19 a. buržuazinės revoliucijos sunaikino feodalinę santvarką, kuri trukdė pramonės ir prekybos plėtrai. Visuomenės istorija yra klasių kovos ir revoliucijų istorija. Šiai teorijai patvirtinti Karlas Marxas tyrinėjo vergų sukilimus senovės Romoje, valstiečių, vėliau ir buržuazijos kovą su feodalizmu, darbininkų judėjimo užuomazgas. Karlas Marxas išskyrė visuomenės ir gamybinių santykių plėtros šešias stadijas (visuomenines ekonomines formacijas): pirmykštę santvarką, vergvaldystę, feodalizmą, kapitalizmą, ateityje įsigalėsiantį socializmą ir galutinę istorijos fazę – komunizmą. Kapitalistiniame pasaulyje visuomenės pagrindinės klasės yra buržuazija ir proletariatas, kurį sukūrė kapitalizmas ir kuris ateityje jį sunaikins. Tautos arba visuomenės, kurios atsilieka ir nepribręsta revoliucijai, turės išnykti arba bus sunaikintos.
Analizuodamas ekonominius procesus Karlas Marxas rėmėsi 19 a. industrinių Europos šalių, pirmiausia Anglijos ir Vokietijos, patirtimi. Socialinės nelygybės ir darbininkų skurdo priežastims paaiškinti buvo sukurta marksistinė išnaudojimo teorija, teigianti, kad ekonominiai mainai tarp darbdavių ir samdomų darbuotojų yra nelygiaverčiai, nes kapitalistai, pasitelkę savo ekonominę galią, pasisavina darbininkų darbo rezultatus. Atlyginimas, kurį gauna darbininkai (darbo jėgos reprodukcijos kaina), visada mažesnis už pagamintos produkcijos vertę. Skirtumą (pridėtinę vertę) pelno, palūkanų arba rentos pavidalu pasisavina kapitalistai. Karlas Marxas nuodugniai išnagrinėjo nedarbo problemą, nustatė, kad technikos pažanga sumažina darbo išteklių poreikį, mašinos gamybos procese pakeičia žmogų. Darbas pramonėje tampa vis mažiau kvalifikuotas ir blogiau apmokamas, vietoj vyrų į darbą priimamos moterys ir vaikai. Susidariusi rezervinė bedarbių armija spaudžia darbo rinką ir neleidžia darbo užmokesčiui būti didesniam už pragyvenimo minimumą. Dėl konkurencijos ir būtinybės tobulinti gamybos technologijas kapitalas telkiamas stambiųjų kapitalistų rankose, rinka vis labiau monopolizuojama, dėl to nyksta smulkioji buržuazija, valstiečiai, amatininkai – jie t. p. tampa proletariato dalimi. Monopolininkai didina kainas ir gauna antpelnį, vartotojų perkamoji galia mažėja, dėl to kyla ekonominės krizės. Pasak Karlo Marxo, kapitalizmas sugriovė tradicinę patriarchalinę visuomenę ir sukūrė pasaulį, kuriame žmonių santykiai pagrįsti tik rinkos dėsniais ir ekonomine nauda. Darbininkas virto preke, mašinos priedu, jo egzistencija suprimityvėjo iki elementariausių fiziologinių poreikių tenkinimo, todėl kova su kapitalizmu pagrįsta t. p. ir humanistiniais motyvais. Buržuazijos ir proletariato interesų antagonizmas yra nesutaikomas, plėtojantis kapitalizmui prieštaravimai sistemos viduje tik aštrėja. Šie kapitalizmo raidos dėsniai yra objektyvūs, nepriklauso nuo žmonių valios, todėl ir kapitalizmo žlugimas yra neišvengiamas.
Karlas Marxas iškėlė proletarinio internacionalizmo idėją – darbininkų klasės tarptautinį solidarumą nepaisant tautinių ir rasinių skirtumų, išreikštą šūkiu Visų šalių proletarai, vienykitės! ir marksistų himne Internacionalas (autorius E. Pottier, 1871). Kovą dėl darbininkų teisių Karlas Marxas siejo su vadinamųjų pavergtųjų tautų išsivadavimu (pvz., palaikė ryšius su Lenkijos ir Lietuvos 1863–1864 sukilimo organizatoriais), kolonijinės sistemos, vergijos Jungtinėse Amerikos Valstijose ir baudžiavos Rusijoje panaikinimu. Visoms išnaudojimo formoms panaikinti t. p. būtinas moterų išlaisvinimas iš buržuazinės šeimos jungo ir lyčių lygybė. Marksizmo pasaulėžiūrai būdinga ateizmas, visų religijos formų atmetimas (religija – liaudies opijus) ir begalinis tikėjimas žmonių galiomis kurti savo ateitį.
Karlas Marxas ir jo sekėjai laikė nepakankamais parlamentinius ir kitus taikius darbininkų teisių gynimo būdus, vieninteliu kovos tikslu skelbė revoliuciją, kuri sunaikins buržuazijos viešpatavimą ir sukurs proletariato diktatūrą – savąjį valdžios ir prievartos aparatą, būtiną reakcinių jėgų pasipriešinimui nuslopinti. Geriausiu praktiniu būsimosios socialistinės revoliucijos pavyzdžiu Karlas Marxas laikė 1871 Paryžiaus komuną. Revoliucija turi būti pasaulinė: ji prasidės labiausiai išsivysčiusiose industrinėse Vakarų valstybėse, vėliau apims visas kitas ekonomiškai atsilikusias šalis. Socializmas ir proletariato diktatūra yra pereinamasis etapas iš kapitalizmo į komunizmą. Šiuo laikotarpiu turi būti panaikinta privati nuosavybė, įvykdytas pramonės ir žemės ūkio nacionalizavimas, vietoj rinkos ūkio bus įvestas centralizuotas ekonominis planavimas, gėrybės skirstomos pagal darbą ir poreikius. Tokia visuomenės transformacija ateityje nulems valstybės nunykimą ir perėjimą į komunizmą. Komunizmas bus beklasė visuomenė, laisva individų asociacija be socialinės nelygybės ir su ja susijusios priespaudos (šiam utopiniam žmonijos ateities vaizdiniui turėjo įtakos anarchizmo idėjos).
Paplitimas
Marksistai nuo pat pradžių siekė vadovauti darbininkų tarptautiniam judėjimui, skleidė savo idėjas legalioje ir nelegalioje spaudoje, kūrė profesines sąjungas, rengė demonstracijas, streikus ir kitas protesto akcijas, kartu aršiai kritikavo kitų krypčių darbininkų organizacijas – anarchistus, reformistus, socialistus utopistus. 1847 Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas įsteigė Komunistų sąjungą (paleista 1852), 1864 – Pirmąjį internacionalą. 19 a. 7–8 dešimtmečiais pradėjo kurtis socialdemokratų partijos, 1889 jos susivienijo į Antrąjį internacionalą.
19 a. pabaigoje marksizmas suskilo. Ortodoksalusis marksizmas (G. Plechanovas, A. Labriola ir kiti) perėmė Karlo Marxo idėjas be jokių pakeitimų. Reformistinio (vadinamojo revizionistinio) marksizmo atstovai (K. Kautsky, E. Bernsteinas ir kiti) atmetė prievartinės revoliucijos idėją ir siekė taikios visuomenės evoliucijos socializmo link per demokratinius procesus. Po Spalio perversmo (1917) oficialia SSRS valstybine ideologija tapo V. Lenino, J. Stalino ir kitų Rusijos komunistų vadovų marksizmas‑leninizmas, pritaikytas šalies specifikai ir iškėlęs revoliucinės komunistų partijos, kaip proletariato avangardo, idėją. Šią idėją pasaulyje skleidė 1919–43 veikęs Trečiasis internacionalas (Komunistų internacionalas). Antistalinistinės krypties komunistų organizacijų vadovo L. Trockio šalininkai (trockizmas) 1938 įkūrė Ketvirtąjį internacionalą. Kinijoje ir kitose Rytų ir Pietryčių Azijos šalyse nuo 20 a. vidurio įsigalėjo Mao Dzedongo sekėjų maoizmas, kuris pagrindine revoliucine jėga laikė valstiečius (vadinamąjį kaimo proletariatą), nes šiose šalyse dėl menkos pramonės plėtros miesto darbininkų buvo nedaug. Vakarų šalyse iki šiol populiari modifikuota marksizmo ideologija neomarksizmas.
19 a.–20 a. pradžioje marksizmas turėjo reikšmės kuriant darbininkų judėjimą, vykdant politines, ekonomines ir socialines reformas, kovojant su skurdu ir nedemokratiniais režimais. Tolesnė istorijos raida paneigė daugelį marksistų prognozių. Socialistinės revoliucijos įvyko atsilikusiose agrarinės ekonomikos šalyse (Rusijoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje, Afrikoje), o išsivysčiusiose valstybėse jos žlugo (pvz., 1918–19 Vokietijoje). Revoliucijas ir tolesnį socializmo kūrimą lydėjo organizuota teroristinė veikla, pilietiniai karai, badas (Rusijoje, Ukrainoje, Kinijoje), represijos prieš politinius oponentus (t. p. ir pačių komunistų partijų viduje), religiją, vadinamųjų išnaudotojų klasių atstovus. Vidurio ir Rytų Europoje, išskyrus Balkanų šalis, komunistų partijos atėjo į valdžią ne dėl revoliucijos, bet per Antrąjį pasaulinį karą į šias valstybes įžengus SSRS kariuomenei. Naujosios valdžios nemokėjimas ūkininkauti įgyvendinant socializmo teorinius principus daugelyje šalių sukėlė nuolatinį vartojimo prekių trūkumą ir ilgalaikį ekonominį atsilikimą nuo Vakarų valstybių. 20 a. pabaigoje beveik visose socialistinėse šalyse (išskyrus Kiniją, Vietnamą, Laosą, Kubą, Šiaurės Korėją) įvyko demokratinės reformos, dėl kurių komunistų partijos neteko valdžios. Kapitalizmo pasaulyje dėl mokslo ir technikos pažangos samdomų darbuotojų ekonominė padėtis, palyginti su 19 a., visais atžvilgiais pagerėjo, jie įgijo daugiau politinių galių per kairiąsias partijas ir profesines sąjungas. Išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse pakito visuomenės socialinė struktūra: 21 a. daugumą joje sudaro ne proletariatas, bet sustiprėjusi vidurinė klasė (paslaugų sferos tarnautojai, vadybininkai, inteligentija), siekianti ne revoliucijos, bet socialinio stabilumo.
Marksizmas Lietuvoje
Lietuvoje pirmieji Karlo Marxo veikalai, išleisti vokiečių, rusų ir lenkų kalbomis, paplito 19 a. antroje pusėje ir greitai išpopuliarėjo tarp miesto darbininkų ir inteligentų. Marksizmo idėjomis rėmėsi 1896 susikūrusios Lietuvos socialdemokratų partija ir Lietuvos darbininkų sąjunga, t. p. Rusijos ir Lenkijos socialistų organizacijų padaliniai Lietuvoje. 1904 lietuvių kalba išleistas Komunistų partijos manifestas (vertė A. Janulaitis). 1918 pogrindyje susikūrusi Lietuvos komunistų partija vadovavosi marksizmo‑leninizmo ideologija, kuri Sovietų Sąjungai okupavus ir aneksavus Lietuvą tapo visuotinai privalomu mokymu. 1949–90 Karlo Marxo, Friedricho Engelso ir jų sekėjų SSRS veikalus, dažniausiai cenzūruotus, lietuvių kalba leido Partijos istorijos institutas prie LKP CK (1957–75 išleistas Kapitalas, 1974 – Vokiečių ideologija). 1990 03 11 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę marksizmo idėjos neteko įtakos; buvusi Lietuvos komunistų partija evoliucionavo socialdemokratinės ideologijos link, 1989 atsiskyrė nuo SSKP ir 1990 tapo Lietuvos demokratine darbo partija (nuo 2001 Lietuvos socialdemokratų partija).
Marksas; marksistai