markszmas, filosofinių idėjų visuma, sukurta K. Marxo ir jo sekėjų. K. Marxo filosofinės idėjos yra jo socialinių, ekonominių, politinių tyrinėjimų parengiamoji dalis, joms daugiausia įtakos turėjo G. W. F. Hegelio, L. Feuerbacho, materializmo filosofija. K. Marxo filosofijos svarbiausias tikslas – ištirti susvetimėjimo problemą ir atskleisti jo priežastis. K. Marxas kritikavo L. Feuerbacho žmogaus esmės susvetimėjimo religijoje sampratą teigdamas, kad religinio susvetimėjimo šaknys turi būti realiame žmonių gyvenime, pirmiausia politikoje. Analizuodamas G. W. F. Hegelio teisės filosofiją priėjo išvadą, kad politika taip pat yra savitas iliuzijų pasaulis, kuris negali būti suprastas remiantis juo pačiu. Politinio gyvenimo realų pagrindą įžvelgė civilinėje, arba pilietinėje, visuomenėje – tai žmonių privatus gyvenimas, jų pragyvenimo šaltiniai, interesai, turtas ir turtiniai santykiai. Religiniai, teisiniai, politiniai, moraliniai vaizdiniai apibūdinami kaip tariama tikrovė, o ją paaiškinantis pagrindas – realūs, iš privačių poreikių ir interesų kylantys reikalai. Filosofijos uždavinys yra tą iliuzijų lygmenį redukuoti į realų jų pagrindą ir paaiškinti patį susidvejinimą, susvetimėjimą. Tam skirta ideologijos teorija (Vokiečių ideologija / Die Deutsche Ideologie, su F. Engelsu, parašyta 1846, išleista 1924). Ideologija – tai toks idėjų viešpatavimas žmogaus gyvenimui, kai jos tampa savaiminiu gyvenimą reguliuojančiu, nuo žmogaus nepriklausomu veiksniu. Tai materialių dalykų idėjinis pakaitalas – klaidingas žinojimas, bet jis būtinas, nes turi objektyvias priežastis. Vien teorine kritika tokios klaidos nepajėgia pašalinti. Filosofija taip pat yra ideologija, ji nesugeba atrasti savo ryšio su realybe ir traktuoja save kaip pirminę, t. y. realybę kuriančią, galią.
Pasak K. Marxo, pirmasis filosofinės kritikos uždavinys yra savikritika, metafizikos įveikimas. Jis G. W. F. Hegelio dialektiką susiejo su materialia substancija, laikė dialektiką visus mokslus vienijančiu pažinimo metodu. Naujųjų laikų materializmą siekė užbaigti filosofines problemas perkeldamas į praktinį lygmenį. Vadinamąją praktinę filosofiją, tapatinamą su etika ir laikomą šalutine filosofijos šaka, K. Marxas traktavo kaip filosofijos svarbiausią discipliną. Mąstymo ir būties santykis yra ne teorijos, bet praktikos klausimas. Tik veikdamas žmogus įrodo savo mąstymo tikrumą. Žmogaus veikla iš prigimties yra visuomeninė istorinė veikla, todėl įveikti senojo materializmo trūkumus ir jį papildyti turi istorijos materialistinis aiškinimas – istorinis materializmas.
Metafizikos kritika ir pozityvaus mokslo programa turi atskleisti bet kokią ideologiją. Jos, kaip neadekvačios sąmonės, įveika prasideda nuo analizės tų materialinių procesų ir interesų, kurie lemia ideologijai būdingą atotrūkį nuo realybės. Civilinės visuomenės pagrindu K. Marxas laikė darbą kaip žmogaus esmės raišką. Darbas visada atliekamas tam tikromis socialinėmis sąlygomis, jį veikia institucijos ir dvasiniai vaizdiniai. Šios sąlygos yra istoriškai susiklostęs darbo susvetimėjimo rezultatas – virš gamtos iškylančios žmogaus gyvenimo visos realybės šaltinis yra tik darbas. Kapitalistinis gamybos būdas, kaip darbo susvetimėjimo aukščiausias laipsnis, kartu parengia sąlygas susvetimėjimui pašalinti, yra ideologijų epochos pabaiga. Kapitalizmas galiausiai taip suvisuomenina gamybą ir sukuria tokį darbo našumą, kad gamybos privatus valdymas tampa neefektyvus. Ši objektyvi situacija lemia gamybos būdo keitimo uždavinį, kurį įsisąmonina proletariatas, gebantis įveikti senąja tvarka suinteresuotos buržuazijos priešinimąsi. Socializmas yra istorinio būtinumo įsisąmoninimo ir jį atitinkančio veikimo būtinas rezultatas; tai turėjo įrodyti K. Marxo filosofijos postulatą, kad idėjas lemia materialioji realybė, o praktika yra jų tikrumo patvirtinimas. Marksizmas tapo politinių perversmų pateisinimo priemonė, jų vykdytojai kontroliavo ir marksizmo teorinę raidą. Vadinamajame realiame socializme žmonių susvetimėjimas ir ideologijos apgaulė nebuvo pašalinti, bet dar labiau įsitvirtino – K. Marxo socializmo teorija tėra viena utopijų.
K. Marxo filosofines idėjas plėtojo filosofai, sociologai, politikos veikėjai, svarbesni: Austrijoje – M. Adleris ir kiti (vadinamasis austriškasis marksizmas), Italijoje – A. Gramsci, A. Labriola, Lenkijoje – A. Schaffas, Prancūzijoje – L. Althusseras (struktūrinis marksizmas), L. Goldmannas, R. Garaudy, H. Lefebvre’as, Rusijoje – G. Plechanovas, V. Leninas, Vengrijoje – G. Lukácsas, Á. Heller (vadinamoji Budapešto mokykla), Vokietijoje – K. Kautsky, Frankfurto mokyklos atstovai (H. Marcuse, T. Adorno, M. Horkheimeris). Anglakalbėse šalyse paplitusio analitinio marksizmo atstovai (G. A. Cohenas, J. Elsteris, A. Przeworskis, J. Roemeris ir kiti) K. Marxo teorijas nagrinėja taikydami analitinės filosofijos metodus.
Marksizmas padarė įtaką anarchizmo, feminizmo ir kitų filosofinių, socialinių idėjų raidai.
Apie marksizmą Lietuvoje filosofija Lietuvoje.
L: V. Juodeika Didžioji iliuzija 2 t. Brooklyn 1977–79; K. R. Popper Atviroji visuomenė ir jos priešai Vilnius 1998; L. Kołakowski Main Currents of Marxism: Its Origins, Growth and Dissolution 3 v Oxford–New York 1982–87; J. Elster An Introduction to Karl Marx Cambridge 1986; É. Balibar The Philosophy of Marx London–New York 1995; D. McLellan Marxism after Marx Basingstoke 2007.
1874