Márnos mšis, 1918 07 15–08 04 sąjungininkų (Prancūzijos, Didžiosios Britanijos bei Jungtinių Amerikos Valstijų) ir Vokietijos kariuomenės kautynės per Pirmąjį pasaulinį karą.
Po 1918 pavasarį vykusių kelių sėkmingų puolimų Prancūzijoje Vokietijos kariuomenės vadas E. Ludendorffas parengė planą pulti sąjungininkus Flandrijoje, kur buvo dislokuoti kovingiausi jų daliniai. Dalį šių formuočių jis tikėjosi nuvilioti prie Marnos upės, čia surengdamas didelį puolimą. Vokietijos kariuomenė puolė sąjungininkus vakariau ir ryčiau Reimso, tikėdamiesi jų pajėgas padalyti, keliose vietose persikėlė per Marnos upę. Sąjungininkų vadas Prancūzijos generolas F. Fochas Vokietijos karinius veiksmus buvo numatęs.
Prancūzijos kariuomenės tankas Marnos mūšyje (1918)
Sąjungininkai netikėtai pradėjo pulti tą pačią dieną, kaip ir Vokietijos kariuomenė. Ši, netekusi apie 160 000 sužeistų ir užmuštų karių, atsitraukė atgal už Marnos, į 1918 pavasarį užimtas pozicijas. Tai buvo paskutinė didelio masto Vokietijos karinė operacija per I pasaulinį karą. Sąjungininkų kariuomenės Vakarų fronte vis daugėjo, Vokietijos karinės vadovybės dauguma po Marnos mūšio nusprendė, kad karas pralaimėtas.