Maròko dail
Išliko neolito ir vėlesnių laikotarpių uolų piešinių (paukščių, dramblių ir kitų atvaizdų), raižinių, keramikos, mozaikos kūrinių, skulptūrėlių, 1 a. prieš Kristų akmeninių antkapinių statinių (šušų). Iki šiol plėtojami tradiciniai liaudies amatai: žiesta glazūruota keramika, metalo, odos ir medžio dirbiniai (dekoratyviniai ginklai, krepšiai, avalynė, dėžutės, šachmatų dėžės, baldai), juvelyrika (aukso ir sidabro papuošalai), audžiami kilimai. 8–14 a. Maroko meno raidą veikė arabų kultūra. 9–15 a. susiklostė savitas maurų menas. Pastatai gausiai dekoruoti stiuko ornamentika, mozaika. Suklestėjo taikomoji dekoratyvinė dailė (Marrakešo ir Rabato šilkas, brokatas, kilimai, auksu ir sidabru puošti odos dirbiniai, angobu dengta spalvotoji keramika, sudėtingos konstrukcijos ažūriniai bronziniai sietynai, indai). Profesionalioji dailė ėmė plėtotis 20 a. pradžioje, joje ryšku berberų, arabų, islamo, Vakarų Europos kultūrų įtaka. Naujųjų laikų tapybos plėtotę skatino Maroke gyvenančių prancūzų ir ispanų dailininkų kūryba. Savamoksliai tapytojai M. Ibn Ali Rabati (1861–39), M. A. Drissi (1924–73), M. ibn Allalis (1928–95), Š. Tallalis (1929–2004) kūrė naivųjį meną, tapė kasdienius vaizdus iš Maroko gyvenimo. 5 dešimtmetyje profesionaliosios dailės plėtrą skatino įsteigtos vietinės dailės mokyklos: Parengiamoji dailės mokykla Tetuane (1945) ir Kasablankos dailės mokykla (1950). 7 dešimtmetyje į Maroką grįžo jauni tapytojai, kurie dailę studijavo Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Naiviąją tapybą pakeitė nauja tendencija, jai būdinga vakarietiškų dailės srovių ir vietinės kultūros bruožų derinys: A. Šerkavi (1934–67) siejo abstrakčiosios dailės ir berberų tradicinės dailės formas, F. Belkahia (g. 1934) tapyboje naudoja tradicines marokiečių medžiagas (varį, odą), tatuiruoja. M. Melehi (g. 1935), M. Šebaa (g. 1935), M. Agueznay (g. 1934) abstrakcijose savitai interpretuoja arabų kaligrafijos dalykus. F. Belkahia, M. Melehi ir M. Šebaa priklauso vadinamajai Kasablankos grupei: jie dėstė Kasablankos dailės mokykloje, į mokymo programą įtraukė vietinių amatų ir arabų kaligrafijos disciplinas. Grafikoje tautinis identitetas reiškiamas pasitelkus Vakarų dailės sroves (A. Ikkenas, g. 1937, M. Husseinas, g. 1945, M. Murabiti, g. 1968). Skulptūra daugiausia remiasi berberų ir Afrikos kultūros tradicijomis. Žymesni skulptoriai: M. Brahimas (1920–61), A. Siželmassi (g. 1938), B. Lakhdaras (1941–89), H. Slavi (g. 1946), O. Jussufi (g. 1950). Maroko plastinių menų asociacija (įkurta 1972) 8 dešimtmetyje paskatino vietinių menininkų bendrus projektus su kitų arabų šalių menininkais. Nuo 1978 kasmetiniame kultūros festivalyje Asilos mieste rengiamos arabų dailės parodos. 20 a. pabaigoje susidomėta šiuolaikinio meno raiškos galimybėmis. Nuo 1993 kasmet rengiamas tarptautinis videomeno festivalis Kasablankoje. Nuo 2005 Marokas dalyvauja Venecijos bienalėje (M. Bennani, F. Tahiri tapybos instaliacijos). Kiti žymesni menininkai: M. Mihindu (g. 1964) kuria feministinį videomeną, M. Fatmi (g. 1970) – instaliacijas, videomeną, skulptūrinius objektus, performansus, M. Bužemavi (g. 1952) – instaliacijas ir performansus.
2041
Maroko kultūra