Maròko gamtà
Maroko gamtinis žemėlapis
Krantai
Viduržemio jūros krantai daugiausia kalnuoti, statūs, yra įlankų, Atlanto vandenyno – lėkšti. Kranto linijos ilgis 1880 kilometrų.
Legziros paplūdimis (Vakarų Marokas)
Reljefas
Pakrantėse žemumos: šiaurės rytuose – Mulujos, šiaurės vakaruose – Rharbo, pietvakariuose – Susso. Maroko didžiąją dalį užima Atlaso kalnynas: vidurinėje dalyje yra Aukštasis Atlasas (4165 m, Tubkalio kalnas; aukščiausias Maroke), į šiaurę nuo jo – Vidurinis Atlasas (3343 m, Bu Nasro kalnas), į pietus – Antiatlasas (2531 m, Imguto kalnas), prie Viduržemio jūros – ar Rifo kalnagūbris (2456 m, Tidirhino kalnas). Šalies šiaurės vakaruose yra Maroko Mesetos plynaukštė (aukštis 200–1500 m), rytuose – Aukštųjų plynaukščių, pietuose – Sacharos dykumos pakraštys. Yra oazių. Aukštojo Atlaso vakarinėje dalyje yra karstinių reljefo formų (ilgiausias 18,2 km Vit Tamduno urvas). Marokas yra seismiškai aktyvioje zonoje, todėl dažni žemės drebėjimai. Stipriausias (magnitudė 5,8) įvyko 1960 02 29 Agadyre (12–15 tūkst. žuvusiųjų).
Maroko kraštovaizdis
Klimatas
Sachara (Marokas)
Atlaso priekalniai
Klimatas subtropinis, pakrantėse jūrinis, Maroko vidurinėje dalyje – pereinamasis iš jūrinio į žemyninį, Atlaso kalnyne – kalnų klimatas. Pakrantėse metinė vidutinė temperatūra 17–23 °C, vidurinėje dalyje – 10–27 °C. Sausa ir karšta vasara (gegužės–rugsėjo mėnesiais); aukščiausia temperatūra būna Marakeše 38–40 °C. Būdingos periodinės sausros. Viduržemio jūros pakrantėje per metus iškrinta 700–800 mm, Atlanto vandenyno pakrantės šiaurinėje dalyje – 400–600 mm, pietinėje dalyje – 100–200 mm, kalnuose – apie 1000 mm kritulių. Daugiausia kritulių iškrinta žiemą. Būna potvynių, nuošliaužų. Atlanto vandenyno pakrantėje dėl šaltosios Kanarų srovės dažnai būna rūkas. Vėlyvą pavasarį ir vasarą pučia stiprus šiltas pietų arba pietryčių vėjas kartais pereinantis į smėlio audras.
Vidaus vandenys
Mažai nuolatinių upių. Dauguma Maroko upių prasideda Atlaso kalnų vakariniuose šlaituose ir teka į Atlanto vandenyną. Sebu (ilgis 450 km) su intakais sudaro apie 45 % šalies vidaus vandenų išteklių. Ilgiausia Maroke – 555 km Um er‑Rbijos upė. Kalnuose yra krioklių.
Maroko pietuose yra vadžių (didžiausios – Giuras, Rheris, Zizas, Dadesas, Draa), tekančių per Sacharos dykumą. Vadės patvinsta rudenį ir žiemą.
Atlanto vandenyno pakrantėje yra lagūnų, rytuose – druskingų, vasarą išdžiūstančių ežerų. Didesnių upių vanduo naudojamas laukų drėkinimui ir elektros gamybai.
Dirvožemiai
Ar Rifo kalnagūbrio, Aukštojo ir Vidurinio Atlaso drėgnuose šlaituose vyrauja geltonžemiai. Aukštojo Atlaso aukštesnėse vietose yra karbonatingų rudžemių, Viduriniame Atlase – uolinių kalciažemių. Mekneso apylinkėse yra molingų kaštonžemių, į pietus nuo Churibgos – juosvažemių. Žemumose, Maroko vakaruose, yra verstžemių, salpžemių. Maroko pietuose vyrauja uolininiai ir molingi gipsažemiai ir kalciažemiai, dykumose – smėlžemiai.
Augalija ir gyvūnija
magotai
Miškai užima apie 7 % Maroko teritorijos. Kalnų šiaurės vakariniuose šlaituose yra visžalių miškų. Juose auga kamštiniai ir visžaliai ąžuolai, aukščiau kaip 1500–2000 m – spygliuočiai (ar Rifo kalnagūbryje ir Vidurinio Atlaso kalnuose – Atlaso kedrai). Pietvakariuose auga endeminės rūšies medžiai Argania spinosa, iš jų sėklų gaunamas aliejus. Šalies pietryčiuose – dykumų ir pusdykumių augalija (kibiosios ašuotės). Veisiasi kiškiai, šernai, šakalai, gyvatės, vėžliai; yra skorpionų, skėrių. Kalnuose yra berberinių avinų, makakų, hienų, leopardų. Dykumose ir pusdykumėse daug graužikų, roplių. Per Maroką iš Europos į Afriką migruoja paukščiai.
Aplinkos apsauga
Saugomos teritorijos užima 30,78 % (125 351 km2) Maroko teritorijos. 10 nacionalinių parkų; didžiausi – Tubkalio (Aukštajame Atlase, įkurtas 1942, plotas 380 km2; saugoma aukščiausias Maroke kalnas, vaizdingas kraštovaizdis, ažuolų ir kadagių miškai, reti gyvūnai), Tazekkos (Vidurinio Atlaso kalnuose, įkurtas 1950, plotas 120 km2; saugoma kedrų giraitės, kamštinių ąžuolų miškai, kanjonai, urvai). 19 gamtos parkų, 8 gamtos draustiniai. 26 Ramsaro konvencijos (Maroke įsigaliojo 1980) saugomos vietovės (plotas 2742,86 km2).
Tazekkos nacionalinio parko urvai