Maròko istòrija
Ikiistoriniai laikai
Dabartinio Maroko teritorijoje stačiasis žmogus (Homo erectus) gyveno nuo paleolito, dabartinis žmogus (Homo sapiens) apsigyveno penkiolika–dešimt tūkstantmečių prieš Kristų. Neolito kultūra, siejama su naminių gyvulių veisimu ir žemdirbystės atsiradimu, susiklostė šeštame–pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų.
Senovės laikai
Šiaurės Afriką (priklauso ir Marokas) senovės graikai vadino Libija, romėnai – Afrika, arabai – Džazirat al Maghribu (Vakarų sala). Pirmieji vietos gyventojai buvo berberai. 12–8 a. pr. Kr. dabartinio Maroko pakrantėje finikiečiai įkūrė nedidelių faktorijų: Liksą, Tingį (dabar Tanžeras), Melillą ir kitas, dabartinio Tuniso pakrantėje –Kartaginą. 5 a. pr. Kr. Kartaginai virtus imperija, jos kultūra (ypač žemdirbystės) berberams darė didelę įtaką. Kartaginai jie mokėjo mokesčius, per Pūnų karus (264–146 pr. Kr.) tarnavo jos kariuomenėje. Herodoto teigimu, 5 a. pr. Kr. kartaginietis Hanonas apiplaukė dabartinio Maroko vakarinę pakrantę. Kartaginai silpstant regione susikūrė kelios naujos valstybės (ir Mauretanija), kurios apėmė ir dalį dabartinio Maroko teritorijos.
Volubilio bazilikos griuvėsiai
40 po Kr. Roma Mauretaniją nukariavo ir suskirstė į 2 provincijas – Cezarėjos Mauretaniją ir Tingio Mauretaniją (sostinė Tingis). Dabartinio Maroko teritorija Romai buvo tolima provincija – iš esmės ji valdė tik pakrantės miestus ir kelius. Nemažą miestų gyventojų dalį sudarė Romos karo veteranai ir kolonai (smulkieji žemės nuomininkai). Kaimo bendruomenės ir gentys turėjo autonomiją. Su nepriklausomomis kalnų gentimis romėnai dažnai kariaudavo. Romos laikais sparčiai plėtojosi ūkis: manoma, Romos valdomoje Afrikoje buvo išauginama daugiau kaip 1 mln. t grūdų (1/4 jų buvo eksportuojama į Romą), gaminamas alyvuogių aliejus, plėtojosi gyvulininkystė, buvo tiesiami keliai. Šiaurės Afrika buvo iš dalies romanizuota, nuo 2 a. plito krikščionybė. Dabartinio Maroko teritorijos pažanga buvo lėtesnė nei Tuniso ar kitų arčiau Romos esančių provincijų. 3 a. Mauretanijos kalnuose įvyko 3 sukilimai, kuriems malšinti 297–298 imperatorius Maksimianas surengė karo žygį; Roma prarado didelę dalį Tingio Mauretanijos provincijos. Kitaip nei Galijoje, Ispanijoje ir Dakijoje, vietos gyventojai neperėmė lotynų kalbos ir krikščionybės.
429 Šiaurės Afriką užėmė vandalai (karalius Gaiserikas), kurie nusiaubė regioną (ir Mauretaniją). Vandalai menkai kontroliavo nukariautas teritorijas ir Mauretanijoje susikūrė kelios nepriklausomos berberų valstybės. 533–534 vandalus sumušė ir per keliolika metų Mauretanijos gyventojų pasipriešinimą nuslopino Bizantijos karvedys Belisarijas. Bizantijos valdžia Šiaurės Afrikoje greitai nusilpo.
Viduriniai amžiai
7 a. Šiaurės Afriką (ir Maroką) nukariavo arabai. Berberai perėmė jų religiją (islamą), dažniausiai formaliai, išsaugodami tradicinius tikėjimus. 780 Idrisas ibn Abdallahas atskyrė kraštą nuo Abasidų kalifato ir sukūrė Idrisidų dinastijos (780–974) valdomą valstybę. 1073 valdovų arabų dinastijas pakeitė berberų dinastijos: Almoravidai (1073–1147; iš jų įkurtos sostinės Marrakešo kilo dabartinis šalies pavadinimas), Almohadai (1147–1269), Marinidai (1269–1465). Dinastijos žlugdavo dėl genčių nesantaikos. 1511 valdžioje vėl įsitvirtino arabų Saadidų (valdė iki 1659), 1664 – Filalidų (Alavitų; valdo iki šiol) dinastijos, kurios skelbiasi kilusios iš pranašo Mahometo palikuonių. Per rekonkistą iš Pirėnų pusiasalio į Maroką persikėlė daug musulmonų ir žydų, plito europietiška urbanistinė kultūra.
Almohadų aukso moneta (13 a. vidurys)
16 a. Maroką siekė pajungti Osmanų imperija, užėmusi gretimą Alžyrą. Osmanų imperijai nepavyko užkariauti Maroko, kuris buvo vienintelė arabų valstybė, išvengusi jos valdžios. 1578 08 04 prie Alcazarquiviro marokiečiai sumušė portugalus; žuvo Portugalijos karalius Sebastianas. Tai trims amžiams sustabdė europiečių siekius kolonizuoti Maroką.
Naujieji laikai
Filalidai plėtojo prekybos ir kultūros ryšius su arabų ir Europos valstybėmis, su į pietus nuo Maroko esančia Afrika. Marokas tapo santykinai pažangia šalimi. Sultono Izmaelio (1672–1727) įtvirtinta centralizuota valdymo sistema garantavo politinį stabilumą. Marokas buvo pirmoji pasaulio valstybė, pripažinusi Jungtinių Amerikos Valstybių nepriklausomybę. Europoje prasidėjus revoliucijoms Maroko valdovai pasirinko atsiribojimo užsienio politiką, šalyje prasidėjo ekonomikos ir kultūros nuosmukis. 1844 Marokas suteikė prieglobstį alžyriečių sukilėlių vadui Abd al Kadyrui. Tai sukėlė karinį konfliktą su Prancūzija, kurios laivynas bombardavo Tanžerą ir Essauirą, o kariuomenė prie Islio sumušė Maroko kariuomenę. Sultonas pažadėjo Abd al Kadyrą deportuoti ir daugiau neįsileisti. 1859 kilo konfliktas su Ispanija dėl Ceutos. Ispanija paskelbė Marokui karą ir privertė Ceutos teritoriją padidinti, atiduoti Ifni ir sumokėti 20 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių kontribuciją. Nuo tada Marokas ilgam prarado dalį suvereniteto.
Maroko ambasadorius Ispanijoje el Hadžas el Mokri pasirašo Algeciraco konferencijos parengtą sutartį (1906 04 07)
Kariniai pralaimėjimai privertė sultoną Sidi Muchamedą modernizuoti kariuomenę, bet trūko specialistų ir lėšų. Sultono Abd al Azizo (1894–1908) siekiai modernizuoti ir mėginimai įvykdyti žemėvaldos reformą sukėlė religinių vadovų, stambiųjų žemvaldžių ir genčių pasipiktinimą, kuris virto atviru maištu. Maroko nestabilia padėtimi pasinaudojo Europos valstybės, siekiančios Šiaurės Afriką pasidalyti į įtakos sferas. Dėl Maroko kilo Vakarų valstybių konfliktų (Maroko krizės 1905 ir 1911). 1906 Maroko atstovai buvo pakviesti į Algeciraso konferenciją (Ispanija), kur buvo nuspręsta išsaugoti šalies teritorinį vientisumą, bet Ispanijai ir Prancūzijai suteikti teisę kontroliuoti jo uostus ir rinkti muito mokesčius. 1907–08 Abd al Azizo brolis Abd al Chafidas, apkaltinęs brolį kolaboravimu su Europos valstybėmis, Marrakeše surengė sukilimą. Abd al Azizui pabėgus į Tanžerą, Abd al Chafidas nesėkmingai puolė Prancūzijos ginkluotąsias pajėgas, užėmusias Kasablanką.
Abd al Chafidas pasitraukė į Fesą ir pasiskelbė sultonu. 1909 jį oficialiai pripažino Europos valstybės, bet padėties šalyje nepavyko stabilizuoti. Sukilusios gentys apsupo Fesą ir sultonas buvo priverstas prašyti Prancūzijos pagalbos. Prancūzija Abd al Chafidui padėjo, bet už tai jam 1912 03 30 teko pasirašyti sutartį (Marokas tapo Prancūzijos protektoratu). Prancūzija įsipareigojo garantuoti sultono ir jo palikuonių statusą; kartu buvo pripažinti Ispanijos interesai Maroko šiaurinėje dalyje ir atskira Tanžero administracija. 1/10 Maroko teritorijos (Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros pakrantės ir Tarfajos provincija greta Ispanijos Sacharos) faktiškai tapo Ispanijos protektoratu. Prancūzija protektoratui valdyti paskyrė generalinį rezidentą; prancūzams atiteko svarbiausios pareigos vyriausybėje, į sritis, išskyrus kelias, kurios priklausė berberų gentims Maroko pietinėje dalyje, buvo skiriami civiliniai kontrolieriai. Abd al Chafidas dėl tokios nesėkmės atsistatydino. Sultonu buvo paskirtas trečias brolis Mulai Jusufas. Maroko generalinis rezidentas (pirmasis) generolas Louiss Hubertʼas Gonzalve Lyautey, turintis didelę administracinio darbo patirtį kitose Prancūzijos kolonijose, siekė Maroką modernizuoti ir išsaugoti jo tradicijas. Atlanto vandenyno pakrantėje buvo pastatyta nauja sostinė Rabatas, dideliu uostu ir pramonės centru tapo Kasablanka.
I pasaulinis karas (1914–18) didelės reikšmės Marokui neturėjo. Po karo stiprėjo išsivadavimo siekiai; 1921–26 sukilusios rifų gentys, vadovaujamos Abd al Karimo, Šiaurės Maroke (Ispanijos valdomoje dalyje) buvo sukūrusios Rifų respubliką. 1926 jungtinės Prancūzijos ir Ispanijos ginkluotosios pajėgos (250 000 karių) ją sunaikino. 1934 Prancūzija nuslopino berberų sukilimą Atlaso kalnuose. Padaugėjus prancūzų kolonistų, miestuose plito prancūzų kultūra, daug jaunų marokiečių įgijo europinį išsilavinimą. Jie pradėjo reikalauti reformų: naujos teisinės sistemos, galimybių studijuoti Prancūzijoje ir arabų šalyse, naujų mokyklų, darbo vietų administraciniame aparate. Kolonijinė valdžia siekė užgniaužti tautinį sąjūdį priešindama arabus su berberais, bet tai tik dar labiau didino marokiečių nepasitenkinimą. Šalyje pradėjo kurtis politinės partijos, reikalaujančios savivaldos.
1939 prasidėjus II pasauliniam karui sultonas Muchamedas V rėmė Prancūziją, buvo sudarytas Maroko karinis kontingentas (jame daugiausia tarnavo berberai). Muchamedas V atsisakė paklusti marionetinei Vichy vyriausybei (nepriėmė antisemitinių įstatymų). 1943 Kasablankos konferencijoje sultonas susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu F. D. Rooseveltu. Marokiečiams didelę įtaką padarė Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos ginkluotųjų pajėgų išsilaipinimas Maroke, t. p. Sąjungininkų ir Vokietijos radijo propaganda, agitavusi dėl Maroko nepriklausomybės. 1944 Nepriklausomybės partija (Hizb al-Istiklal, įkurta 1943) įteikė Sąjungininkams (ir Prancūzijai) memorandumą dėl nepriklausomybės. Kolonijinė valdžia partijos vadovus apkaltino kolaboravimu su naciais ir suėmė. Tai sukėlė neramumus Fese ir kituose miestuose (žuvo apie 30 žmonių). Naujasis generalinis rezidentas generolas Alphonseʼas Juinas, kilęs iš Alžyro, pasiūlė didžiuosiuose miestuose steigti renkamas savivaldybes, bet sukėlė pasipiktinimą, nes į jas galėjo būti renkami tik prancūzai. Muchamedas V, pasinaudojęs išlikusia formalia teise, generalinio rezidento dekreto nepasirašė. A. Juinas bandė sultoną priversti, įsakydamas priešiškai nusiteikusiems berberams apsupti jo rūmus. Matydama marokiečių nepasitenkinimą generalinio rezidento A. Juino veiksmais Prancūzijos vyriausybė 1951 08 vietoj jo paskyrė generolą Augustiną Guillaume’ą.
marokiečiai švenčia Muchamedo V sugrįžimą (Kasablanka, 1955 11)
Marokiečių ir jų sultono nepriklausomybės siekiai nesumažėjo. 1953 04 vienos religinės sektos (Kittanija) ir berberų vadovas Thami el Mezuari el Glaui, palaikomas dalies prancūzų pareigūnų, pareikalavo sultono atsisakyti sosto. Prancūzijos reikalavimu sultonas sutiko įstatymų leidžiamąsias teises perduoti tarybai, sudarytai iš marokiečių ministrų ir prancūzų direktorių, pasirašyti visus atidėtus dekretus. Tai nepatenkino el Glaui. Jo reikalavimu sultonas buvo ištremtas, į jo vietą paskirtas paklusnesnis Mulai Mohammedas ben Arafa. Nušalintasis sultonas tapo nacionaliniu didvyriu. 1954 11 Alžyre prasidėjęs nepriklausomybės karas vertė Prancūziją susitaikyti su marokiečiais. Muchamedui V buvo grąžinta valdžia ir leista sudaryti vyriausybę. 1956 03 02 Marokas paskelbė nepriklausomybę. Prancūzijos vyriausybė dėl karo Alžyre imtis karinių priemonių ir Maroke negalėjo. Ispanija savo valdomų šiaurinių rajonų nepriklausomybę pripažino 1956 04 07.
Kai kurios teritorijos Marokui buvo grąžintos vėliau: Tarfaja 1958, Ifni 1969; Ceuta ir Melilla liko Ispanijos valdomis.
Nepriklausomybės laikai
1957 08 sultonas Muchamedas V buvo oficialiai paskelbtas karaliumi. Prancūzijos reikalavimu sudaryta vyriausybė, kurioje atstovauta gyventojų pagrindinėms grupėms (arabams, berberams, žydams). Vietoj parlamento karalius sudarė Konsultacinę asamblėją, kuri turėjo parengti konstituciją. 1959 nuo Nepriklausomybės partijos atskilo socialistinės orientacijos frakcija, ji pasivadino Nacionaline liaudies jėgų sąjunga (UNFP – Union Nationale des Forces Populaires). 1961 Muchamedas V mirė. Karaliumi tapo jo sūnus Chasanas II. Jis paskelbė konstituciją, išsaugojančią monarchiją ir valdovo teisę eiti ministro pirmininko pareigas. Per 1962 12 referendumą konstitucija buvo patvirtinta. 1963 05 parlamento rinkimus nedidele dauguma laimėjo nauja rojalistinė koalicija, daugiausia remiama berberų. Pasinaudojęs politikų nesutarimais, po metų karalius paleido parlamentą, paskelbė ypatingąją padėtį ir iki 1970 valdė autoritariniais metodais. 1970 paskelbta nauja konstitucija. 1971 07 ir 1972 08 kariškiai nesėkmingai bandė karalių nuversti. 1977 rinkimus, kurių rezultatai buvo suklastoti, laimėjo karaliaus šalininkai. Valdovo populiarumą padidino Vakarų Sacharos (1884–1976 buvo Ispanijos kolonija) aneksija ir prasidėjęs karas su jos partizaniniu nepriklausomybės judėjimu POLISARIO frontas. Dėl kelių nederlingų metų ir karo Vakarų Sacharoje išlaidų šalyje padidėjo nepasitenkinimas, 1981 06 Kasablankoje įvyko masiniai neramumai. 20 a. 10 dešimtmetyje karalius liberalizavo politinę sistemą, išplėtė piliečių teises, paskelbė amnestiją 1000 politinių kalinių, numatė suteikti daugiau galių parlamentui. 1996 09 referendumu priimtos konstitucijos pataisos. 1997 11 parlamento rinkimus laimėjo opozicinės partijos; ministru pirmininku tapo socialistas Abd ar Rahmanas El Jussufi.
2870
Marokas 21 amžiuje
21 a. pradžioje Marokas nuosaikiai liberalizavo politinę sistemą ir išlaikė sąlyginį socialinį stabilumą. Esminiais iššūkiais liko komplikuoti santykiai su separatistiniu Vakarų Sacharos regionu, lėtas ekonominių sąlygų gerėjimas, islamizmo įtakos didėjimas.
Muchamedas VI Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje (Marrakešas, 2016 11 15)
Vidaus politika. 21 a. pradžioje Maroke demokratijos apraiškų buvo daugiau nei kitose arabų šalyse (periodiškai vyko rinkimai, legaliai veikė politinės partijos), tačiau valstybės politinė santvarka netapo visai demokratine. 1999 07 23 mirus karaliui Chasanui II, sostą paveldėjo jo sūnus Muchamedas VI. Jo valdymo metu vyko nuosaiki liberalizacija: buvo paleisti keli tūkstančiai politinių kalinių, suteikta daugiau teisių moterims, švietimo sistemoje pradėta vartoti berberų kalbą. 2002 parlamento rinkimus laimėjo ir vyriausybę formavo Socialistinė liaudies jėgų sąjunga (įkurta 1975), 2007 – konservatyvi Nepriklausomybės partija (Hizb al-Istiklal); 2011 ir 2016 rinkimus laimėjo ir vyriausybes formavo nuosaiki islamistinė Teisingumo ir plėtros partija. Politinėje sistemoje liko dominuoti karaliaus institucija. 2021 rinkimus laimėjo Nacionalinis nepriklausomųjų susivienijimas, ministru pirmininku tapo verslininkas milijardierius Azizas Achannušas (Akhannouch), 2007–21 buvęs žemės ūkio ministru.
Arabų pavasaris. 2011 Maroko sostinėje Rabate prasidėjo tūkstantiniai protestai (Arabų pavasaris). Reikalauta karaliaus galių apribojimo ir naujos konstitucijos. Muchamedas VI, reaguodamas į protestus, tais pačiais metais inicijavo ir laimėjo referendumą dėl konstitucinės reformos, kuria nuosaikiai demokratizuota politinė sistema (ministras pirmininkas įgavo daugiau galių). Protestuotojai nepakankamai demokratišku ir korumpuotu Muchamedo valdymu liko nepatenkinti; protestai tęsėsi iki 2012.
Teritoriniai konfliktai. Valdant Muchamedui VI Marokas siekė susitaikyti su Vakarų Sacharos regiono nepriklausomybės reikalaujančiu POLISARIO frontu. Jungtinėms Tautoms tarpininkaujant 2007 vyko nesėkmingos derybos. Konfliktas paaštrėjo 2010 Maroko policijai išvaikius protestą ginčytinoje Vakarų Sacharos teritorijoje. 2020 12 10 Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas D. Trumpas paskelbė, kad Jungtinės Valstijos oficialiai pripažins Vakarų Sacharos teritoriją Marokui, kaip Maroko ir Izraelio santykių normalizavimo susitarimo (pasirašytas 2020 12 22) dalį.
Tęsėsi ilgametis Maroko ginčas su Ispanija dėl jos valdomų Ceutos ir Melillos teritorijų Šiaurės Afrikoje, 2002 trumpam eskalavosi konfliktas dėl ginčytinos Perejilo salos. 2021 04 Ispanijos La Riojos regiono ligoninėje hospitalizavus POLISARIO fronto vadovą Brahimą Ghalį, 2021 05 Marokas susilpnino sienos su Ispanija kontrolę ir apie 8000 nelegalių migrantų bandė patekti į Ceutą (dauguma iškart ispanų sugrąžinti).
Dėl teritorinių pretenzijų 2014 kilo trumpas pasienio konfliktas su Alžyru. 2021 08 šis, apkaltinęs Maroką priešišku elgesiu ir remiant separatistines grupuotes, nutraukė diplomatinius santykius.
Islamizmas ir migracija. 21 a. pradžioje Maroko valdžia tęsė kovą su islamistais ir teroristinių organizacijų (al Kaida ir kitų) įtakos plitimu. 2003 05 Kasablankoje per teroro aktą žuvo 45 žmonės. 2003–04 buvo suimta keli tūkstančiai ekstremistų. Didelio masto teroro aktai surengti 2007, 2011. Nuo 2015 Maroke pradėjo aktyviai veikti Islamo valstybė.
Maroko vyriausybės mėgino spręsti per šalies teritoriją einančių migracijos srautų Europos link problemą. Migrantų krizė buvo paštrėjusi 2005, 2014 ir 2015. Žmogaus teisių stebėjimo organizacijos kaltino Maroką nepakankamai užtikrinant migrantų teises.
Marokas yra Jungtinių Tautų (nuo 1956), Arabų lygos (nuo 1958), Afrikos Sąjungos (iki 2001 – Afrikos vienybės organizacija; narys nuo 1963, pasitraukė 1984, 2017 vėl prisijungė), Islamo bendradarbiavimo organizacijos (nuo 1969) narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1992.
3195
L: A. Dziubiński Historia Maroka Wrocław 1983; R. Pennel Morocco since 1830 New York 1999; B. Lugan Histoire du Maroc des origines à nos jours Paris 2000; I. Dalle Les trois rois. La monarchie marocaine de l’indépendence à nos jours Paris 2004.