Maròko krzės, 1905 ir 1911 kilę Prancūzijos ir Vokietijos konfliktai dėl pastangų įsigalėti Maroke.
Pirmoji, arba Tanžero, krizė
1902 Prancūzija slaptomis sutartimis su Italija, 1904 – su Didžiąja Britanija, mainais už šių valstybių interesų pripažinimą atitinkamai Libijoje, Egipte ir Šiaurės Maroke, gavo jų paramą Maroke. 1905 pradžioje Prancūzija pareikalavo, kad Maroko sultonas įsileistų į šalį Prancūzijos patarėjus ir suteiktų prancūzų bendrovėms koncesijų. 1905 03 31 Tanžere Vokietijos imperatorius Vilhelmas II viešai pažadėjo paramą Maroko sultonui ir pareikalavo šiuo klausimu sušaukti tarptautinę konferenciją (Algeciraso konferencija 1906 01–04). Konferencijoje dėl Antantės valstybių bendradarbiavimo Vokietija patyrė nesėkmę. Marokas buvo pripažintas nepriklausomu, bet kartu Prancūzijos ir Ispanijos įtakos sfera, kurioje kitoms šalims pažadėta ekonominių veiksmų laisvė.
Vokietijos imperatorius Vilhelmas II atvyksta į Tanžerą (1905 03 31)
Antroji krizė
Kilo 1911 03 Prancūzijos kariuomenei pasinaudojus Feso mieste vykstančiu sukilimu ir jį užėmus. 1911 06 Prancūzija pasiūlė Vokietijai už pretenzijų į Maroką atsisakymą dalį savo Kongo kolonijos. 1911 07 01 Vokietija į Maroko Agadyro uostą pasiuntė kanonierę Pantera. Kilo tarptautinis konfliktas, vadinamas Agadyro incidentu, grėsęs virsti Prancūzijos ir Vokietijos karu. Didžiajai Britanijai išreiškus paramą Prancūzijai, Vokietija 1911 11 04 pasirašė su Prancūzija kompromisinius susitarimus (Prancūzijai ateityje buvo garantuota Maroką paskelbti jos protektoratu, Vokietijai pažadėta išsaugoti jos prekybinius interesus Maroke ir perduota pusė Kongo). 1912 03 30 Marokas buvo paskelbtas Prancūzijos protektoratu. Maroko krizės paspartino Antantės susidarymą ir telkimąsi.