marònai (pranc. les marrons – pabėgėliai, aukštikalnių gyventojai), pabėgę juodaodžiai vergai ir jų palikuoniai Amerikoje. Ispanų šaltiniuose maronai pirmą kartą minimi 1512 Karibų jūros baseino regiono salose (Jamaikoje, Kuboje). 16–17 a., prasidėjus intensyviai žemyno kolonizacijai, maronai atsirado ir jo gilumoje (Misisipės upės baseino regione, Floridoje, Andų kalnuose, Suriname, Gvianoje, Amazonės upės baseino aukštupyje). Į salų ir žemyno gilumą (džiungles, pelkes, kalnus) pabėgę vergai dažnai vienijosi su indėnais ir kartu kovojo su kolonistais, kūrėsi mišrios šeimos. Daugelis pabėgėlių buvo neseniai atvežti iš Afrikos, todėl dažnai išsaugodavo savo gimtąją kalbą ir tikėjimą. Maronai, gyvenę pajūrio rajonuose, susidėdavo su piratais, kartu rengdavo antpuolius prieš kolonistus. Maronus persekiojo kolonijinė valdžia, kuri siekė buvusius vergus grąžinti jų savininkams arba vėl parduoti į vergiją. Dėl to maronai negalėjo verstis žemės ūkiu ir jų gyvenimo būdas dažniausia buvo klajoklinis arba pusiau klajoklinis. 18 a. pradžioje, pasibaigus Karibų jūros baseino salų kolonizacijai, maronai čia išnyko. 19 a. plečiantis žemyno vidinių rajonų kolonizacijai, sparčiai kertant miškus maronai pamažu įsiliejo į vietos visuomenę užimdami joje žemiausią socialinę padėtį.
Maronų dvasinis paveldas (religinės ceremonijos, slapta kalba, saviti šokiai ir muzika bei kita) įtrauktas į UNESCO nematerialiosios kultūros paveldo sąrašą.