maršálka (lenk. marszałek < sen. vok. marschalc < vid. a. lot. mariscalcus), máršalas, 15–18 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukšto rango centro valdžios pareigūnas. Pareigybė atsirado Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais, yra viena pirmųjų, užfiksuotų rašytiniuose istorijos šaltiniuose. Iš pradžių nei titulatūra, nei pareigos nebuvo tvirtai nusistojusios. Pirmasis tas pareigas 1407–11 vykdęs Stanislovas Čupurna Vytauto raštuose vadinamas ir Lietuvos žemės, ir dvaro, ir aukščiausiuoju, arba vyriausiuoju, maršalka. Iš pradžių maršalkomis valdovas skirdavo artimiausius didikus. Ilgainiui nusistojo maršalkos funkcijos – atsakė už valdovo asmens saugumą ir jo aplinkos viešąją tvarką, teisė visus ją pažeidusiuosius (maršalkos teismas), valdovui keliaujant, teisė ir vienos mylios (tuo metu apie 9 km) atstumu nuo jo nusikaltusiuosius; nesant valdovo, pirmininkavo Ponų Tarybos posėdžiams, kitiems viešiesiems renginiams. Po Liublino unijos (1569) vienodinant Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnų teises didysis (iki 1569 krašto, arba žemės; 1 lentelė) maršalka buvo pripažintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centro aukščiausiuoju pareigūnu. Pareigybė buvo susijusi su valdovo asmeniu, tad Lenkijos (Karūnos) didysis maršalka išliko aukščiausiuoju ir svarbiausiu centro pareigūnu – bendri valdovai dažniausiai ir ilgiausiai ten gyvendavo. Kitaip buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – čia rečiau lankantis valdovui maršalkos pareigybė iš dalies virto tituline (visas funkcijas jis vykdė tik būdamas greta valdovo). Svarbiausiu pareigūnu tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris – jis susirašinėjo su valdovu, su užsieniu, rengė svarbiausius dokumentus. Didysis maršalka pirmininkavo Ponų Tarybai, o kancleris rengė jai pranešimus ir nutarimų projektus. Ilgainiui padidėjo ir didžiojo etmono reikšmė (daugėjo samdomųjų karių), svarbios buvo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo iždininko pareigos. Vis dėlto iki 1795 didžiojo maršalkos pareigybė buvo laikoma aukščiausia, pereiti iš jos į kitas pareigybes pagal to meto bajoriškąją sampratą būtų reiškę pažeminimą, tad tapti maršalka dažniausia nepretendavo veikliausi ir valdžios siekiantys didikai. Per Abiejų Tautų Respublikos seimus būdamas Lenkijoje greta valdovo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis maršalka išlaikydavo pirmenybę kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovų atžvilgiu, bet už save aukštesniu turėjo pripažinti Lenkijos (Karūnos) didįjį maršalką.
Dvaro, arba rūmų, maršalkos (2 lentelė) pareigybė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje atsirado Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro laikais. Jis buvo aukštesnio rango už kitus valdovo maršalkas bei kitus didžiojo kunigaikščio dvaro pareigūnus, bet oficialioje hierarchijoje – penktasis (po didžiųjų maršalkos, etmono, iždininko ir kanclerio), tad galėjo užimti bet kurio jų vietą. Greta valdovo nesant didžiojo maršalkos, vykdė jo pareigas.
15 a.–1569 mažesnės svarbos valdovo pavedimus vykdė keli valdovo maršalkos; po Liublino unijos pareigybė panaikinta (panašias funkcijas ėmė vykdyti apskričių, arba pavietų, maršalkos). Iki 1569 visi maršalkos buvo Ponų Tarybos nariai, vėliau didysis ir dvaro maršalkos tapo Abiejų Tautų Respublikos senatoriais. Iš viso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiųjų ir dvaro maršalkų buvo po 40, 14 dvaro maršalkų pakelti didžiaisiais. Didžiaisiais maršalkomis buvo 5 Radvilų, 17–18 a. – po 3 Sapiegų ir Sanguškų giminių narius.
1
2
*su 1500–09 pertrauka – 1500 per Vedrošos mūšį buvo patekęs į Maskvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenės nelaisvę, išlaisvintas 1509
**pareigybės atsisakė
***titulą išlaikė iki 1716
****neoficialiai titulą išlaikė iki mirties (1813)
1412
-didysis maršalka; -krašto maršalka; -žemės maršalka; -dvaro maršalka; -rūmų maršalka; -valdovo maršalka