Martinika

Martnika (Martinique), Prancūzijos valda (užjūrio departamentas) Vest Indijoje, Mažųjų Antilų salyne, Priešvėjinių salų grupėje, Martinikos saloje.

Plotas 1128 km². 375 300 gyventojų (2020). Dauguma gyventojų juodaodžiai ir mulatai (apie 90 %); yra prancūzų, kinų, indų. Dauguma gyventojų išpažįsta katalikybę (apie 85 %), protestantizmą (apie 10 %), yra musulmonų, budistų, kitų religijų išpažinėjų.

Centras – Fort-de-France’as (78 100 gyventojų, 2018; aglomeracijoje 118 600 gyventojų); kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2018): Le Lamentinas (40,6), Le Robert’as (22,4), Schoelcheras (19,9). Oficiali kalba – prancūzų.

Saint‑Pierre’o miestelis Pelée ugnikalnio papėdėje

Sala vulkaninės kilmės, paviršius kalnuotas (yra veikiančių ugnikalnių). Aukščiausia viršūnė – veikiantis Pelée ugnikalnis (aukštis 1397 metrai). Martinikos vidurinėje dalyje – žemuma. Yra karstinių, vulkaninių, abrazinių urvų. Kranto linijos ilgis 350 kilometrų. Salą supa koralų rifai.

Klimatas jūrinis tropinis. Metų vidutinė temperatūra 24–27 °C (kalnuose vėsiau). Per metus iškrinta nuo 1400 mm (pietryčiuose) iki 6500 mm (pietvakariuose, kalnuose) kritulių; rugpjūtį dažni tropiniai ciklonai. Upės trumpos; ilgiausios – Lorrainas ir Lézarde’as. Atogrąžų augalija.

Teisinė padėtis

Pagal 1958 Prancūzijos konstituciją Martinika – Prancūzijos valda (užjūrio departamentas ir administracinis regionas). Martinikos vadovas – Prancūzijos prezidentas. Prezidentui Martinikoje atstovauja Prancūzijos vidaus reikalų ministro teikimu jo skiriamas prefektas. Įstatymus leidžia užjūrio departamento institucija – Generalinė Taryba (Conseil Général), kurią sudaro 45 nariai, ir administracinio regiono institucija – Regioninė Taryba (Conseil Régional), kurią sudaro 41 narys; visi nariai renkami visuotiniais tiesioginiais rinkimais 6 metams. Vykdomajai valdžiai vadovauja Generalinės Tarybos ir Regioninės Tarybos prezidentai, kuriuos 6 m. kadencijai renka abiejų tarybų nariai. Visuomenės saugumu ir viešąja tvarka rūpinasi savivaldybės. Martinikai Prancūzijos Nacionaliniame Susirinkime atstovauja 4 deputatai, Senate – 2 senatoriai. Veikia Aukščiausiasis Teismas. Nacionalinė šventė – liepos 14 – Bastilijos paėmimo diena.

2271

Ūkis

Martinikos ūkio svarbiausia šaka – paslaugos (daugiausia turizmas). Kasmet Martiniką aplanko apie 564 000 turistų (daugiausia iš Prancūzijos). Apie 6 % Martinikos BVP sukuria bioprodukcinis ūkis. Ariamoji žemė ir plantacijos užima apie trečdalį Martinikos teritorijos. Didžiausią pramoninę reikšmę turi plantacijose auginami bananai, cukranendrės, ananasai, persėjos, melionai, gėlės. Veisiama galvijai, avys, kiaulės. Žvejyba; gaudoma krabai, omarai, moliuskai, menkės ir vėžiai. Pramonės svarbiausios šakos – naftos perdirbimas, maisto (romo, cukraus), statybinių medžiagų (cemento) pramonė. Prekiaujama daugiausia su Prancūzija; išvežama bananai, romas. Martinikos bankų sistema priklauso Prancūzijos banko reguliavimo sričiai. 2008 veikė 10 komercinių bankų (9 – Fort‑de‑France, 1 – Le Lamentine). Martinikos piniginis vienetas – euras, lygus 100 centų, įvestas 2002 vietoj Prancūzijos franko.

2271

Istorija

1502 06 15 salą per ketvirtą savo kelionę į Naująjį Pasaulį atrado K. Kolumbas. Nuo 1635 į ją kėlėsi prancūzai. Kolonistai naikino vietos gyventojus karibus. Nuo 1664 Martiniką valdė Prancūzijos Vest Indijos bendrovė. Dirbti cukranendrių, kavamedžių, vilnamedžių, tabako plantacijose buvo gabenami juodaodžiai vergai iš Afrikos; dažni vergų sukilimai (vieni pirmųjų įvyko 1657, 1665) būdavo negailestingai malšinami. 1674 Martinika tapo Prancūzijos nuosavybe. Administracinis centras – Fort-de-France’as. Salą užgrobti ne kartą siekė britai (jie Martiniką valdė 1762–63). Per Prancūzijos revoliuciją (1789–94) Martinikoje kilo pilietinis karas, jame dalyvavo ir vergai. 1794 02 saloje panaikinta vergija. Rojalistai pagalbos kreipėsi į Didžiąją Britaniją; 1794 Martinika buvo okupuota britų, bet po 1802 Amiens’o taikos grąžinta Prancūzijai; Napoleonas I atkūrė saloje vergiją. 1809–14 (faktiškai iki 1816) Martinika priklausė Didžiajai Britanijai. 1848 vėl panaikinta vergija. 19 a. pastatyta cukraus gamybos įmonių. 1870 žlugus Prancūzijos II imperijai salos gyventojams suteikta teisė rinkti atstovus į Prancūzijos parlamentą. 20 a. pradžioje pradėjo kurtis profesinės sąjungos, politinės partijos. 1946 Martinikai suteiktas Prancūzijos užjūrio departamento statusas. 20 a. ūkinėje ir socialinėje sanklodoje išliko daug kolonijinių laikų bruožų: monokultūrinis ūkis, siaura vidaus rinka, didelis skurdas, nedarbas. 1902 išsiveržus Pelée ugnikalniui labai nukentėjo vienas didžiausių Martinikos miestų Saint-Pierre’as. 1979 ir 1980 uraganai sunaikino daug plantacijų, dėl to dar padaugėjo bedarbių, padidėjo emigracija į Prancūziją. 20 a. antroje pusėje susikūrė Martinikos nepriklausomybės judėjimas (Mouvement Indépendantiste Martiniquais), Nacionalinis Martinikos išlaisvinimo frontas (Front National de Libération de la Martinique) ir kiti Martinikos autonomijos siekiantys politiniai judėjimai. 1998–2010 ir nuo 2015 Regioninės Tarybos (41 deputatas, renkamas 6 m. laikotarpiui) prezidentas – Martinikos nepriklausomybės judėjimo vadovas Alfredas Marie‑Jeanne’as (2010–15 – Martinikos pažangos partijai atstovaujantis S. Letchimy). Nuo 2020 prefektas (skiriamas Prancūzijos prezidento) Stanislas Cazellesʼas.

1489

Švietimas

Iki 19 a. pabaigos mokyklas lankė tik prancūzų kolonistų vaikai. 1885 priimtas valstybinių mokyklų įstatymas, įvestas nemokamas ir privalomas pradinis mokslas. Švietimo sistema sukurta pagal Prancūzijos švietimo modelį. Švietimui vadovauja Prancūzijos Užjūrio ministerija ir jai pavaldus Martinikos akademijos (atlieka ministerijos funkcijas) rektoratas. Veikia valstybinės ir privačios mokyklos. Mokslas privalomas ir nemokamas 6–16 m. vaikams. Mokoma prancūzų kalba. Ikimokyklinis ugdymas 3–6 m. vaikams nemokamas ir neprivalomas. Bendrojo lavinimo sistemą sudaro penkiametis pradinis (6–11 m. vaikams), keturmetis žemesnės pakopos vidurinis (koležas; 11–15 m. mokiniams) ir aukštesnės pakopos vidurinis (trimetis licėjus arba dvimetis profesinis licėjus; 15–18 m. mokiniams) mokslas. 2007 veikė 20 ikimokyklinių įstaigų ir 257 valstybinės pradinės mokyklos (iš viso jas lankė 55 570 mokinių), 42 koležai ir 22 licėjai (iš viso juos lankė 48 760 mokinių). Baigusieji vidurinę mokyklą gali dar mokytis vienerius metus (rengimasis aukštajai mokyklai), įgyti bakalauro laipsnį ir į Prancūzijos aukštąsias mokyklas būti priimti be egzaminų. Nuo 1969 Schoelchere veikia Prancūzijos Vest Indijoje įkurto Antilų ir Gvianos universiteto Teisės ir ekonomikos, Gamtos mokslų, Filologijos ir humanitarinių mokslų fakultetai, Doktorantūros mokykla, Teisės mokslų, Administracinio valdymo institutai (2007 studijavo 5500 studentų), 1992 Fort‑de‑France įkurtas Martinikos mokytojų rengimo universitetinis institutas. Yra Martinikos departamentinė, V. Schoelchero (įkurta 1893, abi Fort‑de‑France), Universitetinė, municipalinės bibliotekos, 22 muziejai (Jūros ir istorijos galerija, Ekomuziejus, Gamtos istorijos, Regioninės istorijos ir etnografijos, P. Gauguino, Kavos ir kakavos, Bananų, Žvejybos, Nendrių, Ugnikalnio ir kiti).

2271

Žiniasklaida

Trys leidyklos – Éditions Lafontaine (įkurta 1994), Éditions Exbrayat (įkurta 1995) ir Éditions Desormeaux (įkurta 1996) – leidžia grožinę, meno, humanitarinių mokslų ir mokomąją literatūrą. Eina Prancūzijos valdomoms Antilų šalims skirtas dienraštis France Antilles (nuo 1964, 2007 tiražas 30 000 egzempliorių), savaitraščiai Justice (nuo 1920, Komunistų partijos, 8000 egzempliorių), Le Progressiste (nuo 1988, Pažangos partijos, 13 000 egzempliorių).

Nuo 1980 veikia radijas Radio Canal Antilles, nuo 1993 – televizija Antilles Télévision.

2617

-Martinikos kultūra