Martino krosnis (Martèno krósnis), liepsninė regeneracinė tiesioginio kaitinimo lydkrosnė plienui lydyti iš ketaus, plieno laužo. Kaitinama dujomis ar skystu mazutu. Lydymui pagreitinti į Martino krosnį tiekiamas deguonies prisodrintas oras. Būna stacionarioji ir paverčiamoji. Pagrindinės dalys – lydykla, kurios priekinėje sienoje yra 3–7 įkrovimo angos, užpakalinėje – metalo ir šlako išleidimo latakas, ir dvi poros regeneratorių. Iš vienos poros regeneratorių į krosnį (pro lydyklos šonuose esančias galvutes) pakaitomis tiekiama iki apie 1200 °C temperatūros įkaitintos dujos arba mazutas (galvučių kanalų purkštukais) ir pašildytas oras arba šalinami įkaitę deginiai, kurie kaitina orą kitos poros regeneratoriuose. Dujų tekėjimo kryptis (pro regeneratorius dujos srūva iš apačios į viršų, deginiai – priešinga kryptimi) krosnyje keičiama dujų kanalų sklendėmis. Prieš regeneratorius (kad neužsiterštų) įtaisyti pelenų ir šlako rinktuvai.
Kai lydyklos padas išklotas rūgštine iškloja (dinasinėmis plytos, aplydytomis kvarciniu smėliu), krosnyje vyksta rūgštinis, kai bazine iškloja (magnezitinėmis plytomis, aplydytomis magnezito milteliais, degtu dolomitu) – bazinis plieno gamybos procesas. Dažniausiai lydoma baziniu būdu (jis tinka ir daug sieros turinčiai įkrovai perdirbti), nors rūgštiniu būdu gautas plienas yra stipresnis, atsparesnis dilimui, turi mažiau priemaišų, bet brangesnis. Kieta įkrova (plieno laužas, luitinis ketus ir įvairūs priedai) į krosnį kraunama mechanizuotai muldomis (specialios plieninės dėžės), skystas ketus pilamas kaušais. Įkrova išlydoma per 1–5 h. Lydantis įkrovai oksiduojasi silicis ir dalis mangano, vėliau ir anglis, susidaro anglies monoksido CO dujos, kurios verždamosios iš skysto metalo maišo verdantį lydalą – tai svarbiausias lydymo tarpsnis, per jį suvienodėja lydalo cheminė sudėtis ir temperatūra, pasišalina daug dujų ir nemetalinių priemaišų. Pavirtas metalas deoksiduojamas, kartais legiruojamas. Išlydytas plienas išleidžiamas į kaušą, po to išpilstomas į luitadėžes. Našumas iki 0,5 mln. t per metus. Talpa iki 900 tonų.
Martino krosnis (iliustracija iš knygos Manuel de la métallurgie du Fer, t. 2, 1895)
Pirmąją Martino krosnį 1864 pastatė P. É. Martinas. 20 a. viduryje pradėjus naudoti modernesnį plieno lydymo būdą – deguoninį konverterinį procesą, Martino krosnis vis rečiau naudojama.
stacionarioji Martino krosnis
paverčiamoji Martino krosnis: 1 – įkrovimo anga, 2 – skliautas, 3 – dujų tiekimo anga, 4 – lydykla, 5 – metalo išleidimo latakas, 6 – pavertimo mechanizmas, 7 – iškloja