Mārtiņsalos liekanos Dauguvos upėje
pilies griuvėsiai prieš Pirmąjį pasaulinį karą
Mārtiņsala (Mártinsala), archeologinių paminklų kompleksas Latvijoje, Rygos rajone, prie Salaspilio. Pastačius Rygos hidroelektrinę 1974 Mārtiņsala užtvindyta.
13 a. istoriniuose šaltiniuose Mārtiņsala vadinama Sala (senąja vokiečių kalba Holme), nuo 13 a. vidurio – Bažnyčios sala (Kirchholmu), nuo 17 a. dabartinis pavadinimas. Mārtiņsala minima kaip reikšmingas 12 a. pabaigos Dauguvos lyvių centras.
Mārtiņsalos radiniai: 1 – įtveriamasis ietigalis, 2 – įmovinis arbaleto strėlės antgalis; 3, 4 – žalvariniai kabučiai; 5 – žalvarinė pasaginė segė; 6 – geležinis pentinas
Mārtiņsalos gyvenvietė įkurta 11 a., bet iš archeologinių radinių (akmeninių kirvių, senovės Romos monetų, papuošalų) daroma išvada, kad čia buvo gyvenama ir anksčiau. 12 a. pabaigoje gyvenvietė užėmė 4–5 ha plotą, joje gyveno daugiau kaip 50 žmonių. 1186 Ikškilės vyskupas Meinhardas čia pastatė vieną savo atraminių pilių, t. p. medinę bažnyčią (ją 1202–1203 žiemą sudegino žiemgaliai; atstatyta mūrinė bažnyčia buvo sunaikinta per Livonijos karą). Per 1195–1203 sukilimą pilį užėmė ir kurį laiką valdė lyviai. Kalavijuočių ordinas ją įgijo numalšinus sukilimą. Nuo 1255 istoriniuose šaltiniuose pilis minima kaip Rygos arkivyskupo arba Rygos arkivyskupijos kapitulos nuosavybė. 14 a. antroje pusėje pilis prarado strateginę reikšmę.
Mārtiņsala tirta 1897, 1899 (vadovas A. Būholcas) ir 1966–1974 (vadovai Ē. Mugurēvičas, Ana Zariņa). 1966–1974 buvo ištirtas 0,75 ha gyvenvietės plotas: rasta 40 pastatų, 17 krosnių ir 118 židinių, amatininkų dirbtuvių liekanų. Seniausi pastatai (3 × 3 ir 3 × 6 m dydžio) datuojami 12 a. pabaiga–13 a. pradžia, įgilinti žemėje, kiti, statyti 14 a. antroje pusėje, antžeminiai. Pilies teritorija tirta 1967–1973. Nustatyta, kad apie 1150 m2 pilies kiemą iš trijų pusių juosė mūrinė gynybinė siena, Dauguvos pusėje – mediniai įtvirtinimai. Nustatyti 2 pilies statybos laikotarpiai. 12 a. pabaigos–13 a. pradžios kultūriniame sluoksnyje rasti 6 įgilintų žemėje pastatų ir 18 židinių liekanos, 7 m gylio šulinys su kalkinio skalūno sienomis. Kieme palei gynybinę sieną buvo rasta ant medinių stulpų statytų pastogių liekanų. 13 a. vidurio–14 a. pradžios kultūriniame sluoksnyje rasta palei gynybinę sieną pastatytų 7 gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, bokšto liekanos. Pilį 8–12 m nuo gynybinės sienos juosė griovys. Teritorija tarp griovio ir gynybinės sienos (priešpilis) buvo gyvenama.
Mārtiņsalos kapinės buvo tirtos 1966–1973. Jos apėmė apie 0,3 ha akmenine tvora aptvertą teritoriją aplink bažnyčią. Ištirta apie 0,2 ha teritorijos, rasta 1802 palaidojimai. Iki 14 a. gausu įkapių (raktų, peilių, ylų, Livonijos monetų, žiedų, segių ir kita). Dauguma 15–16 a. palaidojimų – be įkapių. Kapinėse laidoti Mārtiņsalos gyventojai, t. p. mirusieji iš abiejų Dauguvos krantų apylinkių. Mārtiņsalos bažnyčios griuvėsiai tirti 19 a. pabaigoje ir 1967–1969. Nustatyta, kad bažnyčia pastatyta iš skaldyto kalkinio skalūno, buvo 28,5 × 10,5 m dydžio. 15 a. bažnyčiai pristatyta vakarinė dalis su bokštu, jos kolonos ir durų angos apmūrytos plytomis. Po bažnyčios grindimis rasta 54 palaidojimai, apie 50 12 a.–16 a. pradžios monetų.
Mārtiņsalos teritorijoje rasta daugiau kaip 10 000 dirbinių: žemdirbystės (dalgių, pjautuvų, noragų, girnų akmenų), žvejybos (kabliukų, žeberklų, pasvarų) įrankių, amatininkų dirbinių ruošinių, t. p. įvežtinių daiktų, monetų iš Skandinavijos ir Rusios. 1968 rastas unikalus 13 a. pradžios vyskupo Alberto laikų monetų lobis.
2338
Sala; Bažnyčios sala