maržinalzmas (pranc. marginal – kraštinis, ribinis), ekonominė teorija, kuri ekonominius procesus ir reiškinius aiškina remdamasi ribiniais, santykiniais dydžiais.
Maržinalizmo teorija pagrįsta mažėjančio ribinio naudingumo (ribinio naudingumo teorija), mažėjančių pajamų, mažėjančio produktyvumo, paklausos ir pasiūlos dėsniais. Vertės teorijos svarbiausiu elementu laikomas mažėjančio ribinio naudingumo principas, prekės vertę lemia ne gamybos sąnaudos, bet prekės ribinis naudingumas vartotojui.
Maržinalizmas plačiai taiko ekonomikoje matematinius metodus ir remiasi kiekybine analize. Maržinalizmas (kitaip nei A. Smitho ir D. Ricardo klasikinė mokykla) pavertė klasikinę politinę ekonomiją ekonominės elgsenos mokslu, tiriančiu žmonių ekonominės veiklos motyvus, kuriuos lemia subjektyvūs psichologiniai veiksniai (polinkiai, norai, lūkesčiai) ir vertinimai. Maržinalizmui būdingas analizės ideologinis neutralumas (klasikinė politinė ekonomija buvo išlaisvinta nuo ideologinio poveikio, o jos pavadinimas pakeistas neutraliu terminu – ekonomika). Optimalios subjekto elgsenos analizei pirmą kartą pritaikytas ribinių dydžių matematinis metodas, racionalaus elgesio rinkos ekonomikoje principas (paklausos aspektas), prekių ir gamybos veiksnių retumo principas (pasiūlos aspektas). Ekonominių tyrimų svarbiausias objektas – ribotų išteklių racionalus paskirstymas, arba optimizavimas, maksimizuojantis naudą ir pelną.
Maržinalizmo pirmtakai – vokiečių ekonomistai J. H. von Thünenas (1826 pasiūlė gamybos veiksnių pakeičiamumo idėją ir ribinių dydžių metodą) ir H. H. Gossenas (1854 suformulavo 2 dėsnius: mažėjančio ribinio naudingumo ir visų vartojamų gėrybių ribinio naudingumo lygybę kaip poreikių patenkinimo maksimizavimo sąlygą; Gosseno dėsniai), prancūzų mokslininkai Jules Dupuit (1844–1861 sukūrė vartotojo perteklinės naudos piniginį matą) ir A. A. Cournot (1836 suformulavo ribinių išlaidų teoremą: kaina lygi ribinėms išlaidoms). Visi jie nepriklausomai vienas nuo kito maždaug tuo pačiu laikotarpiu suformulavo mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį.
Maržinalizmas kaip ekonominė teorija susiformavo 19 a. 8–10 dešimtmečiais. Per gana trumpą laiką – 2 dešimtmečius – pasikeitė klasikinės politinės ekonomijos mokslo objektas ir jo analizės priemonės, prasidėjo šiuolaikinės mikroekonomikos istorija. Šiuos pokyčius M. E. L. Walrasas 1886 pavadino maržinalistine revoliucija. Skiriami maržinalistinės revoliucijos 2 etapai. Pirmasis etapas (19 a. 8–9 dešimtmečiai) apima subjektyvistinę (Vienos, arba Austrų mokyklą) ir matematinę mokyklą. Žymiausi Austrų mokyklos atstovai – C. Mengeris ir jo sekėjai F. von Wieseris, E. von Böhm‑Bawerkas – nepripažino vertės kaip darbo, kapitalo ir (ar) žemės sąnaudų (kaip klasikinė mokykla), teigė, kad vertė yra atitinkamos gėrybės naudingumo laipsnis. Matematinės mokyklos atstovai: Šveicarijoje – M. E. L. Walrasas, Italijoje – V. Pareto, Didžiojoje Britanijoje – W. S. Jevonsas, Jungtinėse Amerikos Valstijose – I. Fisheris ir kiti. Antrasis etapas prasidėjo 19 a. 10 dešimtmetyje ir vienija neoklasikinę mokyklą (neoklasikai), 20 a. viduryje atgimusią subjektyvistinės krypties naująją austrų ir istorinę mokyklą. Neoklasikinė mokykla siejama su Kembridžo mokykla, kurios atstovai A. Marshallas, F. Y. Edgeworthas, A. C. Pigou ir kiti pateikė naujų maržinalizmo idėjų, atsisakė subjektyvizmo ir psichologizmo. Naujosios austrų mokyklos atsiradimą lėmė L. H. von Miseso, F. A. von Hayeko ir J. A. Schumpeterio darbai. Šių mokyklų bendrumo pagrindas yra vienodas kapitalizmo, kaip geriausios socialinės ir ekonominės sistemos, vertinimas. Istorinė mokykla vienija vokiečių istorinę (pagrindinis objektas – praktinės etikos ir dorovės problemos; atstovai: G. F. von Schmolleris, A. H. G. Wagneris, G. F. Knappas, M. Weberis, W. Sombartas ir kiti) ir amerikiečių istorinę (pradininkas J. B. Clarkas sujungė mažėjančių pajamų, mažėjančio ribinio naudingumo koncepcijas su 19 a. klasikinės politinės ekonomijos gamybos veiksnių ir gamybos išlaidų teorija ir sukūrė ribinio produktyvumo teoriją) mokyklas.
2708