mašikulà (pranc. mâchicoulis), gynybinės sienos kyšulys (akmeninė galerija) su anga apačioje (sviediniams mėtyti, verdančiam vandeniui lieti) ir arkelių pavidalo šaudymo angomis, kreneliažu viršuje. Skirta gynybinių bokštų ir sienų papėdės gynybai. Mūryta iš plytų, kai kada būdavo paremiama akmeninėmis konsolėmis arba arkomis. 12 a. suprojektavo Prancūzijos ir Normandijos architektai, iki 15 a. taikyta daugumos tvirtovių architektūroje. Ankstyvosios mašikulos buvo paprastų formų, vėliau, pritaikius arkų sistemas (tai leido į sienos išorę iškišti akmeninį parapetą), susiklostė klasikinė mašikula. Taikyta gynybinėje (Ričardo I Liūtaširdžio pastatydinti Gaillard’o rūmai Les Andelyse, Eure’o departamentas, 12 a., pilis-tvirtovė Pierrefonds’e, Oise’os departamentas), sakralinėje (Didžioji salė Dievo Motinos katedroje Le Puy‑en‑Velay, 12 a., Saint Léger bažnyčia Royat, Puy‑de Dôme’o departamentas, 13 a.), gyvenamojoje (rūmuose: senuosiuose Florencijoje; 14 a. pradžia, Akvitanijos kunigaikščių Poitiers, 14 a. pabaiga, dabar Teisingumo rūmų dalis; Didžiojo magistro Malborko pilyje, 1399) architektūroje. 15 a. išradus toliašaudę artileriją mašikula neteko reikšmės, bet architektų projektuota (tvirtovės: Pia – Tivoli, 1460, Didžioji – Asyžiuje, perstatyta 16 a., Medici – Volterroje, Toskanos sr., po 1472). 19 a. mašikulas taikė restauratoriai E. E. Viollet‑le‑Ducas (pilyje-tvirtovėje Pierrefonds’e, Oise’os departamentas, pradėta 1858), J. Wyatville’is (Vindzorų pilyje netoli Londono, pradėta 1824).
Nuo 16 a. plito Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 16 a. mašikulos įrengtos Vilniaus Subačiaus vartuose ir gynybinėje sienoje prie jų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų mašikulų pavyzdžių išliko kai kuriose Ukrainos pilyse: Podolės Kameneco tvirtovės (Chmelnyckio sr., 16 a.), Skalato pilies (Ternopilio sr., 17 a.) bokštuose, Ostrogo pilies apvaliajame bokšte (Rovno sr., 16 a.).
2271