mãsinė kultūrà, moderniojoje visuomenėje vyraujantis kultūros tipas; standartizuotos dvasinės vertybės, skleidžiamos masinės komunikacijos priemonėmis. Masinės kultūros problematika Vakarų socialiniuose ir kultūriniuose moksluose išryškėjo po Antrojo pasaulinio karo. Masinė kultūra buvo siejama su masine visuomene, kuri susiklostė kaip modernizacijos, industrializacijos, urbanizacijos, standartizacijos procesų rezultatas. Sąvoka masės (anglų kalba mass) akademinėje ir populiariojoje literatūroje išstūmė 19 a. pabaigoje–20 a. pirmoje pusėje Vakarų (ypač britų) kultūroje paplitusią minios (anglų kalba crowd) sąvoką. Didžiojoje Britanijoje ji turėjo niekinamą reikšmę ir buvo skirta apibūdinti sluoksniui, esančiam tarp kultūrinio elito ir žemesnių, neišsilavinusių visuomenės sluoksnių. Didžiosios Britanijos kultūros sociologas R. Williamsas išskyrė 3 veiksnius, arba tendencijas, išryškėjusias moderniųjų laikų pradžioje: gyventojų koncentracija miestuose, darbininkų koncentracija pramonės centruose bei gamyklose ir sparčiai išsiplėtusi darbininkų klasės organizacija. Šie veiksniai sudarė sąlygas atsirasti masinės demokratijos reiškiniui. Socialinės kritikos įvairiuose šaltiniuose masinė kultūra buvo interpretuojama kaip elitinės, arba aukštosios, kultūros priešingybė, nulemta moderniosios visuomenės raidos. Jos atsiradimas t. p. buvo aiškinamas kaip moderniosios gamybos ir vartojimo technologijų poveikis visoms Vakarų visuomenės sritims, jų įtaka masinei sąmonei ir laisvalaikio praleidimui. Didžiosios Britanijos kultūros kritikas W. Hogarthas masinės kultūros produkciją vadino vienoda dieta, kurią masinės gamybos bendrovės pasiūlo didžiausioms žmonių masėms. Jis teigė, kad, pvz., masinė lektūra įtvirtina tokias naratyvines klišes, kurios nulemia vartotojo prieraišumą masiškai gaminamiems standartizuotiems kultūros produktams. 20 a. 7–8 dešimtmetyje sociologijoje atsirado smulkesnių schemų: pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas E. Shilsas išskyrė aukštąją (rafinuotąją), vidutinę ir brutaliąją masinę kultūrą. Masinės kultūros ankstyvieji kritikai ignoravo tai, kad individai gali būti ir masinės, ir kitokios kultūros vartotojai. 20 a. 7 dešimtmetyje vis dažniau buvo kvestionuojamos masinės kultūros kritikų prielaidos. Teigta, kad kultūros lygių skirtumams nustatyti būtina estetinė vertybių analizė. 20 a. 8 dešimtmetyje sociologijoje buvo analizuojama ne tik masinės kultūros gamybos prigimtis ar paplitimo priežastys, bet ir vartotojų požiūris į kultūrą. Egalitarinės prielaidos, esą visi kultūros vartotojai turi būti to paties skonio, išsilavinimo, vertybinės orientacijos, dažniausiai buvo atmetamos. Kultūros buvo analizuojamos atsižvelgiant į vadinamąsias skonio kultūras (Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas H. J. Gansas); tvirtinta, kad joms nebūdinga bendrų, koherentiškų vertybių sistema. Kultūros dvinarė ar trinarė schema buvo praplėsta, pvz., išskiriama aukštosios, aukštesniosios vidurinės, žemesniosios vidurinės, vidurinės, žemosios ir žemosios kvazifolklorinės klasės kultūra. Toks tyrimų krypties pokytis skatino sociologus ir kultūros kritikus analizuoti tam tikras vartotojų grupes, jų skonį, vertybinę orientaciją, preferencijas, vertinimo kriterijus ir kita.
L: A. Samalavičius Masinė kultūra ir kultūros kritika / Filosofija. Sociologija 2004 nr. 3; L. Lowenthal Literature, Popular Culture and Society Palo Alto 1961; B. Rosenberg, D. Manning White Mass Culture Revisited New York 1971; H. J. Gans Popular Culture and High Culture New York 1974.
642