mãsinė visúomenė, nediferencijuota susvetimėjusi visuomenė, kuri susiklostė kaip modernizacijos, industrializacijos, urbanizacijos, standartizacijos procesų rezultatas. Masinės visuomenės nariui nebūdinga individualumas, jo darbas rutininis. Masinėje visuomenėje religija, dorinės vertybės praranda savo reikšmę, žmonių tarpusavio ir giminystės ryšiai silpnėja, bet stiprėja ideologinis fanatizmas. Masinė visuomenė politiškai apatiška, atvira diktatorių ir biurokratų savivalei.
Masinės visuomenės sąvoka susiklostė 19 a. per pramoninę revoliuciją. 19 a. pradžioje prancūzų istorikas A. de Tocqueville’is masinės visuomenės sąvoką vartojo apmąstydamas elito susirūpinimą Vakarų pasaulio visuomenės ir politikos pokyčiais po Prancūzijos revoliucijos. Pasak jo, elitas baiminosi gresiančios vadinamosios daugumos, arba masinės visuomenės, tironijos. 19 a. pabaigoje prancūzų filosofas ir sociologas É. Durkheimas masine visuomene vadino nediferencijuotas individų mases. 20 a. pirmoje pusėje neomarksistų (pavyzdžiui, Frankfurto mokyklos atstovų) nuomone, masinė visuomenė – susvetimėjusių individų, kuriuos vienija kapitalizmo interesams tarnaujanti kultūros industrija, visuomenė. 20 a. konservatizmo sekėjai (pavyzdžiui, ispanų filosofas J. Ortega y Gassetas veikale Masių sukilimas / La Rebelión de las Masas 1930) teigė, kad masinė visuomenė lemia kultūros nykimą. Masinę visuomenę išpopuliarino Jungtinių Amerikos Valstijų sociologo W. Kornhauserio veikalas Masinės visuomenės politika (The Politics of Mass Society 1959). Autoriaus nuomone, totalitariniams režimams buvo nesunku valdyti žmones, nes šiems trūko tinkamų socialinių ryšių. Pasak W. Kornhauserio, masinė visuomenė linkusi remti komunizmą, nacizmą ir kitus judėjimus, kurie veikia už institucinės tvarkos ribų: diktatoriams pavyko į žmones kreiptis tiesiogiai ir apeiti bet kokius teisinius ar kitus suvaržymus. Masine visuomene W. Kornhauseris vadino tokią visuomenę, kuri masiškai dalyvauja politikoje, bet jai trūksta pliuralizmo ir pilietinės visuomenės įvairovės.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje masinės visuomenės koncepcija ėmė keistis. Moderniosios visuomenės nebelaikomos nediferencijuotomis masėmis; jas keičia įvairios konkuruojančios visuomenės grupės. Jų nebeišnaudoja elitas – jos gali aktyviai reikšti savo nuomonę. Bendruomenės ir šeimos ryšiai atgauna reikšmę.
Masinę visuomenę, jos procesus ir specifiką aiškina sociologinės, filosofinės ar kitos teorijos, vadinamos masinės visuomenės teorijomis. Šios teorijos buvo plėtojamos 20 a. 3–7 dešimtmečiais. Yra masinės visuomenės teorijų 3 pagrindinės kryptys.
Didžiosios Britanijos rašytojai ir literatūros kritikai (Th. S. Eliotas, F. R. Leavisas) pabrėžė masinėje visuomenėje mažėjantį literatūros ir apskritai kultūros meistriškumą, išsilavinusios ir kultūringos publikos nykimą. Šį reiškinį jie laikė kapitalistinės visuomenės išsigimimu. Tokį požiūrį perėmė kai kurie sociologai (K. Mannheimas ir kiti), tyrę moderniosios visuomenės struktūrą ir kultūrinę krizę.
Frankfurto mokyklos atstovai (Th. Adorno, M. Horkheimeris ir kiti), pasitraukę iš nacių Vokietijos į Jungtines Amerikos Valstijas, tyrė daugiau politinius nei kultūrinius masinės vuisuomenės reiškinius. Pasak jų, kapitalizmas suformavo masinę visuomenę ir kartu sąlygas valdančiajam elitui valdyti tas mases. Problemai spręsti siūlytos socialistinės idėjos. Frankfurto mokyklos masinės visuomenės teorija kritikuojama, pavyzdžiui, airių politinis veikėjas R. Boydas‑Barrettas 1995 teigė, kad ji laiko visuomenę vientisa ir neatsižvelgia į žiniasklaidos auditorijos potencialią įvairovę. Frankfurto mokyklos atstovai aklai tikėjo, kad žiniasklaida daro tiesioginį poveikį savo auditorijai.
Kai kurie Jungtinių Amerikos Valstijų rašytojai (E. Shilsas ir kiti) masinę visuomenę vertino kaip naudingą reiškinį, nes, pasak jų, masių įsitraukimas į politinę veiklą apsunkina politinio elito veiksmus ir savivalę.
masės; masinės visuomenės teorijos