mãsinių komunikãcijų sociològija, sociologijos kryptis, nagrinėjanti masinės komunikacijos proceso bendruosius aspektus, jo struktūrą, dėsningumus, socialinę aplinką, masinės komunikacijos priemonių santykį su kitomis visuomeninėmis institucijomis ir socialiniais procesais. Išskiriami masinės komunikacijos proceso struktūriniai elementai: socialinė aplinka (visuomenė, kūrėjai, auditorija, pranešimai, jų turinys) ir masinės komunikacijos priemonės (technologijos ir institucijos).
Yra daug masinės komunikacijos poveikio teorijų. Didžiosios Britanijos sociologas ir masinių komunikacijų tyrinėtojas D. McQuailas 20 a. antroje pusėje masines komunikacijas sugrupavo pagal tiriamojo poveikio trukmę ir tikslus: trumpalaikio planuoto (žiniasklaidos kampanijos, naujienų suvokimas), trumpalaikio neplanuoto (individuali ir kolektyvinė reakcija), ilgalaikio planuoto (naujienų, žinių sklaida), ilgalaikio neplanuoto (socializacija, kultūros pokyčiai, socialinė kontrolė, tikrovės apibrėžimas ir kita) poveikio masinės komunikacijos.
Pastebimas masinių komunikacijų poveikis auditorijai paskatino nuoseklias studijas, kurių rezultatams paaiškinti pirmiausia buvo pasitelktos socialinės ir psichologinės teorijos ir sukurtos naujos, specifinės masinių komunikacijų teorijos. Per Pirmąjį pasaulinį karą išryškėjo masinių komunikacijų propagandinės savybės. Po karo vyravo įsitikinimas, kad masinės komunikacijos turi didelį poveikį ir įtikinimo galią. Pasitelkus psichologų tyrimų rezultatus, stimulo ir reakcijos schemą, susiformavo pirmoji masinių komunikacijų poveikio teorija – vadinamoji stebuklingosios kulkos teorija (pagal ją, parengta informacija gavėją pasiekia tiesiogiai ir tikrai). To meto propagandos ir reklamos poveikis patvirtino nuomonę, kad masinių komunikacijų pranešimai veikia kaip ir kiti stimulai, sukeliantys instinktyvias reakcijas.
Masinių komunikacijų poveikio empiriniai tyrimai pradėti Jungtinėse Amerikos Valstijose 1920, siekiant nustatyti kino filmų poveikį vaikams. Tėvai buvo susirūpinę potencialiai žalinga kino įtaka vaikams. Pirmieji tyrimų rezultatai patvirtino kino, kaip masinės komunikacijos priemonės, tiesioginį ir visapusį poveikį. Vis dėlto pamažu išryškėjo šios teorijos ribotumas, t. y. buvo nustatytas ne toks didelis kino poveikis vaikams, kaip buvo manyta.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą pradėtas tirti masinių komunikacijų poveikis ekonomikai, teisei, politikai. Tuo metu tyrimus atliko įvairių sričių mokslininkai: psichologai, sociologai, pedagogai, politologai. Po karo masinių komunikacijų tyrimai tapo atskira disciplina.
3154