mašnų detãlės, mašnų elemeñtai, mokslas, apimantis mašinų detalių teorinius pagrindus, skaičiavimą ir konstravimą. Mašinų detalių teorija nagrinėja tik bendrosios paskirties detales ir su jomis dirbančių detalių mazgus (reduktorius, movas, guolius). Remiasi teorine mechanika, fizika, medžiagų atsparumo, mechanizmų ir mašinų teorijomis, metalų technologija. Kuriamos serijomis gaminamų standartinių detalių konstrukcijos, skaičiuojamas detalių stiprumas, standumas, atsparumas dilimui, vibracijai, kaitrai, korozijai, t. p. patikimumas; skaičiavimai standartizuojami, naudojamasi kompiuterine technika.
Mašinų detalių teorija susiformavo apie 1880 iš bendresnio mašinų skaičiavimo ir konstravimo mokslo. Jos pagrindas – L. Eulerio krumplių kabinimosi ir trinties teorija, O. Reynoldso, Nikolajaus Petrovo (Rusija) ir N. Žukovskio hidrodinaminė teorija, H. R. Hertzo slėgio tarp dviejų liečiančiųsi cilindrų teorija.
Lietuvoje mašinų elementų savybės tiriamos aukštosiose technikos mokyklose. Mašinų elementų dinamika ir virpesiai nagrinėjami Kauno technologijos universitete, movų konstrukcijos, ciklinis stiprumas – Vilniaus Gedimino technikos universitete. Mašinų detalių teorija dėstoma aukštosiose ir aukštesniosiose technikos mokyklose.
L: Mašinų detalės Vilnius 1973; Mašinų elementai Kaunas 2000.