mãsių teòrijos, sociologijoje ir socialinėje psichologijoje – koncepcijos, aiškinančios žmonių tam tikrų grupių (dažniausiai netvirtų ar atsitiktinių) elgseną. Tokios grupės vadinamos masėmis, jų narius vienija tik buvimas toje pačioje vietoje tuo pačiu metu ir bendri pojūčiai (pavyzdžiui, smalsuolių minia įvykus eismo įvykiui). Masių teorijos tiria didelių žmonių susibūrimų (kartais net milijonų) elgseną, masių elgseną neįprastomis aplinkybėmis (panika, ekstazė ir kita). Masių teorijos aprašo 20 amžiuje pasireiškusias 2 socialines tendencijas: liaudies masių įtakos didėjimą istorijoje ir klasinio daugialypiškumo, socialinio antagonizmo didėjimą bei tuo pat metu socialinių grupių ir sluoksnių suartėjimą. Šias tendencijas lėmė mokslo ir technikos pažangos sukelti visuomenės struktūros pokyčiai. Masių teorijos tiria masių revoliucinius judėjimus (minios siautėjimas ir kita) dažniausiai kaip kultūros vertybių griaunamąją jėgą. Kartais masių teorijos sociologinėje analizėje atmeta klasinius, nuosavybės ir apsiriboja tarpasmeniniais santykiais, iš dalies pereina į empirinius tyrimus, psichologinį redukcionizmą.
Masių teorijose masės sąvoka apibrėžiama įvairiai – kaip minia, publika, daugialypė auditorija, žmonių grupė, kuriai būdinga nekompetencija, kaip civilizacijos nuosmukio, mašininės technikos produktas, taip pat, anot K. Mannheimo, kaip per daug organizuota ir biurokratizuota visuomenė, kurioje vyrauja uniformizmas, susvetimėjimas. Masės samprata sukurta empiriškai tiesiogiai stebint individų susibūrimus (minios elgesys gatvėje, publikos – teatre ir kitur). Kiekvienu atveju atsiranda tam tikras psichologinis bendrumas, verčiantis žmones elgtis kitaip, negu jie elgtųsi būdami pavieniui, ir dažnai jų elgseną darantis primityvesnę. Šis empirinis konstatavimas paverčiamas abstrakčiu modeliu, kuris taikomas įvairioms visuomenės santykių sritims, žmonių susibūrimams. Masės sąvoką 17–19 amžiuje vartojo aristokratai, kritikuodami socialines permainas. J. de Maistre’as jį gąsdinančius istorinę galią turinčius žmones vadino minia, mase. G. Le Bonas mase vadino minią, kurioje individai veikia tiesiogiai, nepaisant jų socialinės padėties, tautybės, profesijos, paskatų ir kitų skirtumų. Anot G. Le Bono, galimos herojiškos masės, bet dažniausiai mases valdo žemos aistros. Minioje (masėje) susikuria psichologinė vienybė – vadinamoji minios siela, minią vienija bendri jausmai, įtaiga, suteikianti jai energijos, minioje nuslopinama ir išnyksta sąmoninga asmenybė. J. Ortega y Gassetas mase laikė vidutinybes.
Masės, kaip minios, modelis nėra visuotinai priimtinas. Daugelis sociologijos koncepcijų pabrėžia, kad šis modelis prieštarauja empiriškai nustatytoms moderniosios visuomenės tendencijoms – socialinės atskirties didėjimui, komunikabilumo mažėjimui. Prancūzų psichologas G. Tard’as atskyrė minią (foule) ir publiką (public): minioje žmonės yra susitelkę, publikoje – išsibarstę, minia agresyvi, publika – pasyvesnė. R. Parkas minios susidarymo sąlyga laikė individų bendrą veikimą, o publikai esą toks veikimas gali būti ir nebūdingas. H. Blumeris minios, kaip auditorijos, svarbiausiais bruožais laikė jos narių anonimiškumą, atsiskyrimą, silpną tarpusavio ryšį, socialinės kilmės ir padėties įvairovę, organizuotumo stoką. Anot D. Riesmano, šiuolaikinėje visuomenėje žmonės jaučiasi svetimi, jų tarpusavio santykiai pagrįsti nepasitikėjimu, priešiškumu.
Kai kurių masių teorijų autoriai mėgina šias teorijas sieti su klasių (arba stratų) santykiais. H. Arendt nuomone, masė yra destratifikacijos produktas, priešingybė klasei. Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas W. Kornhauseris teigė, kad masė – žmonių junginys, kuriame neišsiskiria grupės ar individualumas.
Visuomenės reiškinius, priešingus masių teorijų tiriamiems reiškiniams, tiria elito teorijos.
L: W. Kornhauser The Politics of Mass Society Glencoe 1960.