Maskvos lingvistinė mokykla

Maskvõs lingvstinė mokyklà, Maskvõs F. Fortunãtovo mokyklà, susiformavo 19 a. antroje pusėje. Mokyklos sukūrėjas F. Fortunatovas Maskvos universitete dėstė 1876–1902. Modernios tam laikotarpiui F. Fortunatovo pažiūros į kalbą ir jos tyrimo principus padarė poveikį rusų kalbotyros raidai. Jo mokiniai buvo A. Šachmatovas, M. Pokrovskis (1869–1942), W. Porzezińskis, D. Ušakovas, A. Peškovskis, N. Durnovo (1876–1937) ir kiti. Vėliau Maskvos lingvistinės mokyklos tradicijas tęsė jaunesnės kartos rusų kalbininkai M. Petersonas, G. Vinokuras (1896–1947), P. Kuznecovas, A. Reformatskis ir kiti. Maskvos lingvistinė mokykla nuosekliai laikėsi sisteminio požiūrio į kalbą, jos istoriją siejo su visuomenės istorija (pagilino istorinį požiūrį į kalbos reiškinius), skyrė sinchroniją ir diachroniją (realiai paliudytus ir rekonstruojamus kalbos reiškinius), domėjosi kalbų tipologija. Iš pradžių daugiausia pastangų sutelkę į indoeuropiečių ir slavų kalbų istorijos tyrimus F. Fortunatovas ir jo mokiniai sukūrė sonantų teoriją, atrado judrųjį s, nustatė kirčio perkėlimo dėsningumus baltų ir slavų kalbose, slavų kalbų pirmosios ir antrosios palatalizacijos santykinę chronologiją ir kita. Daugiausia Maskvos lingvistinės mokyklos atstovai domėjosi gramatikos teorija ir lingvistinių (formalių) kriterijų taikymu kalbos gramatinės sandaros dėsniams aprašyti (todėl Maskvos lingvistinė mokykla dar vadinama Maskvos formaliąja mokykla). Teorinis to pagrindas – F. Fortunatovo mokymas apie žodžio formą. Gilinimasis į žodžio turinį ir jo raišką padėjo aiškiai skirti formaliuosius žodžio elementus ir nepamiršti gramatinių formų sisteminių ryšių. Visa tai leido atriboti žodžių kaitymo ir darybos reiškinius, suformuluoti nulinės morfemos (fleksijos) sąvoką ir įteisino morfologiją kaip savarankišką kalbos mokslo šaką (iki tol ji vadinta etimologija). Rusų kalbos sintaksės tyrimuose daug reikšmės teikta žodžių junginių tipams. Ilgainiui imtasi aktualių rusų ir kitų slavų kalbų sinchronijos problemų. Žymiausių jos atstovų sinchroninių ir diachroninių tyrimų sritys – rusų kalbos morfologija (A. Šachmatovas, N. Durnovo ir kiti), sintaksė (A. Šachmatovas, A. Peškovskis), leksika ir semantika (M. Pokrovskis), dialektologija, kiek vėliau – fonologija (P. Kuznecovas, A. Reformatskis ir kiti 20 a. 3 dešimtmetyje susiformavusios Maskvos fonologinės mokyklos pradininkai). A. Šachmatovo iniciatyva įkurta Maskvos dialektologinė komisija (1903–31) nagrinėjo teorinius ir metodinius dialektologijos ir arealinės kalbotyros klausimus, organizavo kompleksinius rusų kalbos tarmių tyrimus. Buvo sukurtas vienos tarmės sisteminio aprašo pavyzdys (N. Durnovo), sudarytas pirmasis rytų slavų kalbų – rusų, ukrainiečių ir baltarusių – dialektologinis žemėlapis (N. Durnovo, N. Sokolovas, D. Ušakovas). Komisija palaikė ryšius su 1915–24 veikusiu Maskvos lingvistiniu būreliu, kurio narių daugumą sudarė D. Ušakovo mokiniai (M. Petersonas, G. Vinokuras, R. Jakobsonas ir kiti). Jie domėjosi dialektologija, folkloristika, etnografija, t. p. poetika, kalbos ir kultūros santykiais, siekė į kalbos tyrimus įtraukti kuo daugiau naujos medžiagos ir populiarinti naujoviškesnius lingvistinės analizės metodus.

Maskvos lingvistinės mokyklos idėjos, sėkmingai pritaikytos rusų ir kitų slavų kalbų diachroniniam ir sinchroniniam aprašymui, buvo reikšmingos ir finougrų (D. Bubrichas, 1890–1949), tiurkų (N. Dmitrijevas, 1898–1954), kaukaziečių (N. Jakovlevas 1892–1974) ir kitų kalbų tyrimams. Maskvos lingvistinė mokykla iš dalies yra veikusi ir Europos kalbotyrą (daugiausia lyginamąją), nes nemažai kitų šalių indoeuropeistų ir slavistų (norvegas O. Brochas, serbas A. Belićius, vokietis E. Bernekeris, suomis J. J. Mikkola, danas H. Pedersenas ir kiti) irgi buvo F. Fortunatovo mokiniai.

330

Maskvos formalioji mokykla