mastaba: a – antžeminė dalis, b – skersinis pjūvis
mãstaba (arab. mastabah – akmeninis suolas), senovės egiptiečių trapecijos formos stačiakampio plano laidojimo statinys. Mastabos statytos apie 3500–2250 prieš Kristų. Sudaro antžeminė ir požeminė dalys, sujungtos statmena ar nuožulnia šachta. Antžeminėje dalyje buvo viena arba kelios patalpos apeigoms, kambarys mirusiojo statulai, požeminėje – laidojimo kamera (joje buvo mirusiojo mumija ir statula). Ikidinastinio laikotarpio mastabos buvo panašesnės į namus: turėjo daug aukojimo kambarių, sandėlių. II ir III dinastijų laikais mastabų konstrukcija paprastėjo, pradėtos naudoti netikros durys, atsisakyta sandėlių. IV, V ir VI dinastijų laikais kambarių struktūra darėsi sudėtingesnė, interjeras pradėtas puošti reljefais, freskomis, kai kada sienos skaidytos nišomis. Pirmojo tarpuvaldžio laikotarpiu mastabos pradėta rengti su keletu šachtų, mažiau tapytos, turėjo mažesnę aukojimo patalpą.
Mastabos kaltos uolose, mūrytos iš nedegtų plytų, akmens blokų dažniausiai dideliuose nekropoliuose šalia piramidžių. Iš pradžių mastabas statydinosi senovės Egipto diduomenė ir faraonai. Jos buvo piramidžių (piramidė) prototipas: manoma, laiptuotąją faraono Džoserio piramidę sudaro 6 aukštai, arba mastabos. Sukūrus piramides mastabose laidoti mirusiųjų diduomenės nariai.
2271