mstymo ršys, mąstymo formos, skiriamos pagal apibendrinimo lygį ir naudojamas priemones. Skiriamos 3 svarbiausios mąstymo rūšys: veiksminis, vaizdinis ir sąvokinis mąstymas. Žmogus panaudoja vieną ar kitą mąstymo rūšį priklausomai nuo tyrinėjamo objekto ypatumų.
Veiksminis mąstymas – daiktų arba reiškinių santykiai ir savybės pažįstami atliekant su jais praktinius, fizinius veiksmus (pavyzdžiui, vairuotojas, negalėdamas užvesti mašinos, tikrina variklio, elektros, kuro sistemą ir kita, kol randa gedimo priežastį). Uždavinys šiuo atveju kyla ir sprendžiamas praktiškai. Vaizdinis mąstymas – daiktų ar reiškinių ryšiai surandami analizuojant mintyse turimus jų vaizdinius (pavyzdžiui, šachmatininkas, ieškodamas geriausio ėjimo, įsivaizduoja figūrų išsidėstymą lentoje po vieno ar kelių ėjimų ir pasirenka geriausią ėjimą). Tokių uždavinių sprendimo rezultatas gali būti naujas vaizdinys arba nauja mintis. Sąvokinis mąstymas – reiškinių ryšys atrandamas susiejant ir analizuojant turimas sąvokas (pavyzdžiui, remdamiesi sąvokomis formali grupė, neformali grupė, galime geriau suprasti ir įvertinti žmonių grupės, kuriai patys priklausome arba kurią norime išskirti, ypatybes, galime samprotauti apie žmonių santykius vienoje ar kitoje grupėje ir kita). Panašūs uždaviniai sprendžiami mintyse, jų rezultatai pagilina ir papildo turimas sąvokas, formuoja naujas. Dar skiriama kūrybinis, arba kreatyvinis, mąstymas (laisvas, lankstus, nešabloniškas, atmetantis tai, kas akivaizdu ir įprasta, sutelkiantis dėmesį į įvairias sprendimo galimybes) ir priešinamosios mąstymo rūšys: teorinis (būdingas moksliniams tyrimams; jo tikslas atskleisti dėsnius, objektų savybes) ir praktinis (reiškiasi tiesioginėje veikloje, kartais būna sudėtingesnis už teorinį; keliami tikslai, sudaromi planai, projektai, dažnai tokiomis aplinkybėmis, kai trūksta laiko), loginis analitinis ir intuityvusis, realistinis ir autistinis (egocentrinis mąstymas, mažai susijęs arba neturintis jokio ryšio su realybe).
Kilusiam uždaviniui išspręsti dažnai prireikia įvairių mąstymo rūšių. Pavyzdžiui, norėdamas nustatyti ligos diagnozę, gydytojas auskultuoja ligonį, matuoja kraujospūdis, praktiškai nustato tam tikrus ligos požymius (veiksminis mąstymas), įsivaizduoja ligonio organizme vykstančius pakitimus (vaizdinis mąstymas), sugretina ir susieja turimas žinias apie įvairių ligų simptomus ir eigą (sąvokinis mąstymas). Skirtingos mąstymo rūšys susipina, papildo viena kitą ir padeda sėkmingai išspręsti uždavinį.
Specifinėje, dažniausiai profesinėje, veikloje reikia daugiau išplėtotos kurios nors vienos mąstymo formos. Tuo žmonės dažnai skiriasi: vieniems lengviau spręsti praktinius uždavinius, kitiems – operuoti sąvokomis. Tokiais atvejais kalbama apie mąstymo tipą, tai yra būdingiausią individo mąstymo formą. Skirtingų profesijų žmonės dažniausiai išsiskiria vienu labiau išlavėjusiu mąstymo tipu: mechanikas ar technikas – veiksminiu, dailininkas ar konstruktorius – vaizdiniu, lingvistas ar matematikas – sąvokiniu mąstymu. Individualūs tipiniai mąstymo skirtumai priklauso nuo nervų sistemos, psichofiziologinių ypatumų ir ypač nuo pagrindinės žmogaus veiklos, kuriai jie turi įtakos ir kurioje patys formuojasi.