Mãtas, vienas iš 12 apaštalų, evangelistas. Šventasis (šventė Katalikų Bažnyčioje – rugsėjo 21, Stačiatikių – lapkričio 16). Žinių apie Matą išlikę nedaug. Mato vardas (hebrajų kalba – Dievo dovana) minimas dvylikos apaštalų sąrašuose (Mt 10, 3; Mk 3, 18; Lk 6, 15), bet vienintelis fragmentiškų žinių apie jį šaltinis yra jam pačiam priskiriama Evangelija pagal Matą. Lk 5, 27 Matas dar vadinamas Leviu, minima jį buvus Kafarnaumo muitininku. Prie Genezareto ežero (Tiberiados ežeras) Jėzaus pašauktas sekti jį (Mt 9, 9; Mk 2, 13–14; Lk 5, 27–28) tapo uoliu apaštalu. Apie 130 Hierapolio vyskupas Papijas liudija, kad Matas hebrajų kalba užrašė Jėzaus Kristaus žodžius. Eusebijas Cezarėjietis Bažnyčios istorijoje pasakoja, kad Matas pirmiausia apaštalavo tarp žydų, vėliau, prieš iškeliaudamas apaštalauti kitoms tautoms, užrašė, ką buvo skelbęs. Neišliko nei hebrajiškas, nei aramėjiškas jo užrašytos evangelijos tekstas, tik vertimas į graikų kalbą. Manoma, Matas nukankintas Etiopijoje apie 69 m. po Kristaus.
Matas (dailininkas Caravaggio, Šv. Mato pašaukimas, apie 1600, aliejus, Šv. Liudviko Prancūzo bažnyčia Romoje)
Nuo 954 jo relikvijos saugomos Salerno katedroje. Matas evangelijoje pabrėžė Kristaus žmogiškąją prigimtį, pradėdamas jo kilmės aprašymu. Simboliai ir atributai – žmogus su sparnais ir kirvis.
Krikščioniškoje ikonografijoje vaizduojamas su angelu (rašančiam Matui diktuojančiu tekstą), knyga, kalaviju. Kaip apaštalas vaizduojamas su pinigine. Dar Matas vaizduojamas kaip mokesčių rinkėjas, sėdintis prie stalo, ant kurio padėtos krūvelės pinigų, apsuptas šykštuolių ir švaistūnų, klausiamai žiūrintis į atėjusį Jėzų, dažniausiai lydimą apaštalų Petro ir Andriejaus.
Finansininkų, bankininkų ir muitininkų globėjas.
2245
Levis; -apaštalas Matas; -šventasis Matas