matemãtinė anãlizė, matematikos šaka, tirianti vieno ar kelių realiųjų kintamųjų funkcijas. Diferencialinių lygčių teorijai, kompleksinio kintamojo funkcijų teorijai, variaciniam skaičiavimui, funkcinei analizei, diferencialinei geometrijai ilgainiui tapus atskiromis matematikos šakomis, matematinei analizei priskiriama tik realiųjų skaičių, ribų, eilučių teorija, diferencialinis ir integralinis skaičiavimas.
Matematinės analizės pradininkai – G. W. Leibnizas ir I. Newtonas, jie 17 a. pabaigoje sukūrė diferencialinio ir integralinio skaičiavimo pagrindus. 18 a. analizės metodus plėtojo L. Euleris, J. L. de Lagrange’as ir kiti. 19 a. A.-L. Cauchy sukūrė ribų teoriją, B. Riemannas ja pasirėmęs griežtai apibrėžė integralo sąvoką, P. Čebyšovas įrodė diferencialinių binomų integralinę teoremą, J. Fourier pradėjo nagrinėti trigonometrines eilutes. 20 a. pradžioje H. L. Lebesgue’as pasiūlė alternatyvų integralo apibrėžimą.
1502