matemãtinis formalzmas, matematikos filosofijos kryptis. Teigiama, kad matematiniai teiginiai gaunami iš baigtinio simbolių rinkinio naudojantis nustatytomis manipuliavimo taisyklėmis; matematika yra nuo bet kokios simbolių interpretacijos nepriklausantis lošimas. Skiriamos kelios matematinio formalizmo atmainos. Paprasčiausia teigia, kad matematiniai objektai yra simboliai – skaitmenų sistemos ir kitos lingvistinės formos, t. y. objektas tapatinamas su savo vardu. Kita matematinio formalizmo atmaina matematikos praktiką tapatina su lošimų simboliais – bet kuris lošimas yra vienodai geras. Deduktyvizmas švelnina lošimo taisyklių laisvo pasirinkimo aspektą – teigiama, kad manipuliavimo simboliais taisyklės privalo išsaugoti teisingumo reikšmę; kad ir kaip būtų interpretuojamas aksioma vadinamas simbolių rinkinys, jei aksioma teisinga, iš jos išvedama teorema t. p. teisinga. Bet kurios teorijos aksiomos pasirenkamos laisvai, nereikalaujant jas pagrįsti intuicija ar kaip nors kitaip. Aksiomų teisingumo vertinimu rūpinasi ne matematikai, bet taikantieji matematiką praktikoje.
Svarbiausias matematinio formalizmo šalininkas buvo D. Hilbertas, jis pasiūlė pilną ir neprieštaringą matematikos aksiomatizavimo programą. Programa numatė, kad neprieštaringumas turi būti įrodomas remiantis baigtine aritmetika vadinama aritmetikos dalimi, turinčia tiesioginio suvokimo savybę, todėl filosofiškai nekontroversine. 1931 K. Gödelis įrodė, kad D. Hilberto programa neįgyvendinama, bet ji neprarado savo vertės matematikos filosofijoje. Haskellis Brooksas Curry (Jungtinės Amerikos Valstijos) teigė, kad matematikos teorijos formalizavimas yra jos brandumo požymis.
1751