matemãtinis intuicionzmas, matematikos filosofijos kryptis, kurios pagrindinis požymis yra negalimo trečiojo dėsnio (tertium non datur) atsisakymas. Intuicionizmo reikalaujama logikos dėsnių revizija matematikoje grindžiama tam tikra filosofija, kuriai įtakos turėjo I. Kantas ir A. Schopenhaueris. Intuicionizmo pradininko L. E. Brouwerio požiūriu, matematika yra tikslaus mąstymo aktyvi veikla, pagrįsta vidinio laiko intuicija, priklauso nuo žmogaus proto ir yra mąstymo išraiška. Matematikos įrodymas privalo remtis tik tuo, kas turi konstruktyvią formą. L. E. Brouwerio teigimu, egzistuoti matematikoje reiškia būti proto sukonstruotam, kalba yra tik netobulas būdas proto konstrukcijoms reikšti. Negalimo trečiojo dėsnio taikymas tradicinėje matematikoje remiasi tikėjimu, kad matematiniai objektai egzistuoja ir (arba) tikėjimu, kad matematiniai teiginiai yra teisingi arba klaidingi ir tai nepriklauso nuo matematiko. Taip L. E. Brouweris sprendė matematinio platonizmo epistemologines problemas ir siekė matematiniam formalizmui suteikti naujų prasmių. Nuoseklus konstruktyvios įrodymo formos matematikoje taikymas realizuojamas kitaip interpretuojant ir naudojant klasikinės logikos pagrindines taisykles. Intuicionistinę logiką 1930 pasiūlė L. E. Brouwerio mokinys Arendas Heytingas (Nyderlandai). Matematika, vietoj klasikinės logikos naudojanti intuicionistinę logiką, vadinama intuicionistine matematika, ji skiriasi nuo tradicinės matematikos savo teiginiais, nes vartoja kitaip apibrėžtas pagrindines sąvokas. Vėlesni A. Markovo, Erretto Bishopo (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir Pero Eriko Rutgero Martino‑Löfo (Švedija) darbai įrodė, kad intuicionistinė matematika yra viena iš kelių konstruktyviosios matematikos atmainų.
1751