materiãlinis balánsas, ekonominė lentelė, parodanti tam tikrų materialinių išteklių (žaliavų ir medžiagų, energijos išteklių ir kitų) gavimo šaltinius ir sunaudojimo mastą valstybės ūkyje, regione, ūkio šakoje ar įmonėje (dažniausiai natūrine, kartais pinigine išraiška). Materialinis balansas gali būti planinis (parodo planuojamą aprūpinimą ištekliais ir jų poreikius) ir ataskaitinis (parodo per ataskaitinį laikotarpį faktiškai gautus ir panaudotus išteklius). Sudaromas kaip lentelė iš 2 dalių. Pirmoje dalyje fiksuojami ištekliai (ãtsargos laikotarpio pradžioje, gamyba, importas ir kiti), antroje – jų paskirstymas (sunaudojimas gamybos, statybos ir eksploatacijos poreikiams, rinkos fondas, eksportas, ãtsargos laikotarpio pabaigoje). Abiejų balanso dalių sumos turi būti vienodos. Vieni svarbiausių šalies materialinių balansų yra energijos balansas, apibūdinantis šalies energijos rūšių gavimo šaltinius ir vartojimą (sudėtinės dalys – elektros energijos, šiluminės energijos, pirminės ir antrinės energijos, galutinės energijos, naftos, gamtinių dujų balansai), medžiagų balansas, parodantis juodųjų ir spalvotųjų metalų, chemikalų, medienos dirbinių, statybinių medžiagų gamybą, importą, sunaudojimą ir eksportą. Visų svarbiausių ūkio šakų materialinius balansus apibendrina tarpšakinis balansas.
Materialiniai balansai buvo plačiai naudojami SSRS ir kitų socialistinių šalių planiniame ūkyje kaip viena svarbiausių ekonominio planavimo priemonių, rinkos ekonomikos šalyse sudaromi rečiau.