materialzmas (pranc. matérialisme < lot. materialis – daiktinis, medžiaginis), filosofijos kryptis, aiškinanti pasaulį kaip materialią tikrovę. Priešingas idealizmui. Pirminiu dalyku laiko materiją, būtį, gamtą, antriniu, išvestiniu – sąmonę, mąstymą, dvasią, idėją. Materija ankstesnė už sąmonę, kuri yra materijos raidos rezultatas ir savybė. Sąmonės turinys – materialaus pasaulio kopija, jo atspindys. Filosofija, kaip pasaulį aiškinanti teorija, jo prigimtį galiausiai turi susieti su idėja arba materija; tai lemia jos kryptį. Nuoseklus materializmas (kaip ir nuoseklus idealizmas) yra monizmas – pasaulį traktuoja kaip vientisai materialų. Filosofijos istorijoje materializmas niekada nebuvo visiškai nuoseklus. Jis dažniausiai kildavo kaip idealizmo kritika, reakcija į filosofijos vidinius loginius prieštaravimus. Pabrėždami, kad būtis, esamybė yra tai, kas nepriklauso nuo sąmonės, ir laikydami jas materialia realybe, materialistai šią paverčia metafiziniu postulatu negalėdami išsamiai paaiškinti jos prigimties. Pažinimo problematikoje materializmas remiasi objektyvios realybės sąvoka: ji yra pažinimo objektas, kurio materialus objektyvumas gali būti grindžiamas tik individualios sąmonės (suvokimo) lygmeniu; žinojimo visuotinumas ir būtinumas (tiesos objektyvumo svarbiausi požymiai) lieka nepaaiškinti. Pasaulio prigimčiai nepriskirdami dvasinių pradų (Dievo, proto, idėjos), o aiškindami pasaulį tik kaip materiją, materialistai joje įžvelgė savitą, dėsningą, nuo žmogaus nepriklausomą kitimą. Žmogus tėra materialaus pasaulio dalis, neturi kokios nors pirminės savarankiškos galios. Materializmo svarbiausias trūkumas yra laisvės problema – sąmonė turi ir gali tik kopijuoti tikrovę ir prie jos prisiderinti, todėl eliminuojama žmogaus laisvė ir kūrybinės galios.
Materializmas pirmiausia grindžiamas kasdieniu patyrimu. Laikiniems, kintantiems sąmonės vaizdiniams žmogus linkęs priešpriešinti daiktus, pirmiausia kūniškus, materialius, patiriamus lytėjimu. Nepriklausomas jų buvimas laikomas savaime suprantamu. Materializmas t. p. remiasi mokslu ir kartu siekia jį pagrįsti. Mokslu remiasi filosofinė pažiūra, kad žinojimas susijęs su realiai egzistuojančiais gamtos objektais, kurių visuotinis sąryšis ir yra gamta kaip visuma, pasaulis.
Senovės naivusis, arba stichinis, materializmas atsirado iš pirminių mitologinių ir religinių vaizdinių, kai remiantis kasdieniu patyrimu siekta išskirti visai esamybei bendrus medžiagiškai traktuojamus pasaulio pradus. Tokių pradų paieškos ypač būdingos senovės graikų filosofijai. Talis Miletietis pirminiu elementu laikė vandenį, Anaksimenas Miletietis – orą, Herakleitas – ugnį. Medžiaginiai pradai yra pirminiai, o dvasiniai dalykai – mažiau medžiagiški, subtilesni elementai. Šie naiviojo materializmo atstovai kitimo šaltinį įžvelgė pirminiuose praduose, traktavo juos kaip aktyvius pačius savaime. Ryškus antikos materializmo etapas yra atomizmas (svarbiausi atstovai – Leukipas, Demokritas, Epikūras, Lukrecijus). Pasak atomistų, atomai – materijos mažiausios dalelės, iš kurių susideda viskas, net ir siela. Atomai amžini, neatsirandantys ir neišnykstantys, pastoviai judantys. Daiktų pradžia ir pabaiga – tai atomų susijungimas ir išsisklaidymas. Epikūras atomų kombinacijas laikė atsitiktinėmis – jas galima įvairiai aiškinti ir taip išlaisvinti žmogų iš mechanistinio visuotinio determinizmo. Platono idealizme tikrovė tapatinama su idėja, dvasia, protu, o materija yra tik jų raiškos forma. Aristotelis plėtojo idealaus–materialaus prado, formos–materijos perskyrą, pirmąjį laikydamas aktyviu pradu, antrąjį – pasyviu. Šis dualizmas vyravo viduriniais amžiais, nors kai kurie filosofai (Averojus, J. Dunsas Škotas) buvo linkę aktyvumą sieti su materija. Įsigalėjus krikščionybei vyraujančia filosofijos kryptimi tapo idealizmas (scholastika), joje būta tam tikrų materializmo tendencijų – nominalizmas bendrybes, universalijas laikė tik subjektyviomis minties formomis.
Naujųjų amžių materializmas formavosi kaip scholastinės filosofijos, jos atotrūkio nuo gamtos pažinimo ir realių gyvenimo problemų kritikos svarbiausias būdas. F. Baconas iškėlė reikalavimą gamtos pažinime atsiriboti nuo tikėjimo ir remtis tuo, kas gali būti empiriškai patikrinama. T. Hobbesas kūrė priežastinę mechanistinę gamtos sampratą, J. Locke’as žinojimą kildino iš patyrimo, suteikė filosofijai sensualistinį pobūdį. Tuo laikotarpiu suklestėjo gamtos mokslai, jų laimėjimai pradėti taikyti praktiškai – tai sukūrė gamtos ir pažinimo atitikimo įvaizdį. Gamtos mokslai vis labiau specializavosi, o filosofija jungė žinojimo specialias sritis apibendrindama jų rezultatus. Toks susipynimas ypač ryškus prancūzų filosofijoje, kuri tęsė anglų empirizmo tradiciją. R. Descartes’as fizikoje (kitaip nei metafizikoje) materiją traktavo kaip vienintelę substanciją, būties ir pažinimo pagrindą. Remdamasis materializmo principais P. H. T. d’Holbachas kūrė gamtos, kaip sistemos, sampratą. J. O. de La Mettrie materializmo ir mechanicizmo požiūrį taikė ir gyvajai gamtai aiškinti, žmogų traktavo kaip mašiną. C. A. Helvétius J. Locke’o idėjų kilmės teoriją taikė žmonių elgsenai grįsti, jų asmeninius interesus aiškino kaip dorovės pagrindą. Vėliau specialūs gamtos mokslai turėjo patys tiksliau apibrėžti tyrinėjimo sritis ir nustatyti tarpusavio santykius, todėl gamtos filosofija pasidarė nebereikalinga. Materializmas negalėjo remtis visais gamtotyros rezultatais, tik tam tikros mokslo srities atskleistais dėsniais ir pažinimo metodais, todėl atsirado materializmo atmainos – fizikinis, biologinis (fiziologinis), antropologinis, psichologinis materializmas.
19 a. viduryje–20 . pabaigoje paplitusio marksizmo atstovai vadino save istorinio materializmo kūrėjais. Jie G. W. F. Hegelio dialektiką atskyrė nuo idėjos ir susiejo su materijos kategorija manydami, kad taip sukuriama universali materialistinė pasaulėžiūra. Materialistiškai aiškindami visuomenės gyvenimą marksistai materializmo problematiką taikė naujai pažinimo sričiai – sociologijai, tikėdamiesi taip įveikti ankstesniojo materializmo teorinius trūkumus.
Šiuolaikinėje filosofijoje materializmas (kaip ir materijos–dvasios perskyra) prarado teorinę reikšmę, traktuojamas kaip filosofijos istorijos objektas.
1874
LIETUVOJE materializmo tendencijų būta filosofijos raidos įvairiais laikotarpiais, jų padaugėjo Šviečiamuoju laikotarpiu. 19 a. pradžioje Vilniaus universiteto filosofai ir gamtininkai reikalavo filosofiją grįsti gamtos mokslų duomenimis. L. H. Bojanus, E. K. Eichvaldas skelbė evoliucionizmą, ieškojo gyvybės procesų materialių pagrindų. Intensyviausiai materializmas plėtojosi 19 a. pabaigoje–20 a. pirmoje pusėje. J. Adomaitis-Šernas, V. Dembskis, S. Matulaitis, J. Šliūpas ir kiti rėmėsi 18 a. prancūzų materializmu, gyvenamojo meto gamtotyros metodologija. Filosofinius teiginius siekė pagrįsti gamtotyros duomenimis, ją ir filosofiją dažniausiai tapatino. Pabrėžė pasaulio atomistinę struktūrą. Materiją traktavo kaip aktyvią, amžiną, nesukurtą, nuolat kintančią būtį, teigė erdvės ir laiko objektyvumą. J. Šliūpas judėjimą laikė materijos egzistavimo neatskiriama visuotine forma. Įrodinėdami materijos begalybę erdvės ir laiko atžvilgiu Lietuvos materialistai daugiausia rėmėsi energijos kitimo ir tvarumo dėsniu. J. Adomaitis-Šernas, P. Avižonis pripažino reiškinių objektyvumą ir determinuotumą. Materialistai buvo susipažinę su G. W. F. Hegelio dialektika, rėmėsi I. Kanto gamtamoksliniais veikalais (ypač kosmogonine hipoteze), didelę įtaką jiems darė Ch. R. Darwino evoliucijos teorija. Įrodinėjo sąmonės ir materijos ryšį, sąmonę laikė smegenų savybe, psichinius procesus dažniausiai tapatino su fiziologiniais. Pažinimo teorijoje rėmėsi atspindžio teorija, plačiai aiškino tikrovės formomis laikomų jutiminių formų susidarymą. Pripažino praktikos reikšmę pažinimui, praktiką laikė individualių patirčių visuma. Vadinamojo istorinio materializmo idėjas pirmieji pradėjo skleisti Z. Angarietis, J. Galvydis, V. Kapsukas ir kiti. 20 a. 3–4 dešimtmetyje materializmo principais rėmėsi mokslininkai V. Čepinskis, J. Dagys, T. Ivanauskas, J. Kairiūkštis, V. Lašas, P. Slavėnas ir kiti. J. Kairiūkštis veikale Gamtos mokslų filosofija (1926) materialistiškai aiškino materijos ir sąmonės santykį, gyvosios gamtos atsiradimą, žmogaus kilmę. Neigė sielos nemirtingumą, pabrėžė žmogaus ir gyvūnų psichikos bendrumą. SSRS okupacijos laikotarpiu filosofai buvo priversti remtis istorinio materializmo principais.
L: E. Meškauskas Materializmas kaip metodologinis principas / Problemos 1977 nr. 2 (20); F. A. Lange The History of Materialism New York 1925; Contemporary Materialism: A Reader New York 1995; R. C. Vitzthum Materialism: An Affirmative History and Definition New York 1995.
gamtamokslinis materializmas; istorinis dialektinis materializmas; materialistinė filosofija