Mato Grosso (Mãto Gròsas), valstija Brazilijos pietvakariuose. Vakaruose ir pietvakariuose ribojasi su Bolivija.
Plotas 903 330 km2. 3,53 mln. gyventojų (2020). Centras – Cuiabá (606 600 gyventojų, 2020; aglomeracijoje 927 000 gyventojų); kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2020): Várzea Grande (283,1; priklauso Cuiabá aglomeracijai), Rondonópolis (227,1), Sinopas (121,0), Tangará da Serra (96,2), Cáceresas (82,6).
Didumą Mato Grosso užima Brazilijos plokščiakalnio dalis – Mato Grosso plynaukštė, vakaruose – Pantanalio šiaurinė dalis.
Klimatas subekvatorinis, drėgnas. Per metus iškrinta nuo 1400 mm (pietuose) iki 2400 mm (šiaurėje) kritulių; drėgnasis laikotarpis – gegužę–rugsėjį. Upių tinklas tankus; didžiausios upės: Paragvajaus aukštupys su intakais, Madeiros, Tapajóso, Tocantinso intakai (Amazonės baseinas). 1/2 Mato Grosso teritorijos užima miškai; šiaurėje auga drėgnieji atogrąžų miškai, vakaruose – stepės, Pantanalyje – pelkių augalija. Daug indėnų rezervacijų. Mato Grosso Pantanalio ir Chapada dos Guimarãeso nacionaliniai parkai.
Ūkio svarbiausia šaka – žemės ūkis. Ekstensyvioji mėsinė galvijininkystė (pietuose ir rytuose). Auginama ryžiai, kukurūzai, pupelės. Renkama lateksas (šiaurėje auga kaučiukmedžiai) ir puošniųjų atalių vaisiai (atalių aliejui gaminti). Kasama auksas ir deimantai. Maisto (mėsos), odos, medienos apdirbimo pramonė. Susisiekiama vidaus vandenų transportu.
Istorija
Portugalų kolonizacijos išvakarėse dabartinėje Mato Grosso teritorijoje daugiausia gyveno bororo indėnų gentys. 17 a. į Mato Grosso teritoriją, ieškodami aukso ir deimantų, pradėjo skverbtis portugalai ir ispanai. 1719 jie įkūrė Cuiabá miestą (dabartinis Mato Grosso administracinis centras). 1750 Mato Grosso teritorija, Madrido sutartimi nustačius Ispanijos ir Portugalijos valdų Amerikoje sieną, galutinai atiteko Portugalijai. 18–19 a. dėl europiečių išplatintų ligų ir ginkluotų susirėmimų vietos gyventojų labai sumažėjo; 19 a. pabaigoje bororo indėnų buvo likę tik apie 5–10 tūkst. žmonių. 19 a. pradžioje Mato Grosso gavo provincijos, 1891 – valstijos satusą. 19 a. Mato Grosso tapo aukso ir deimantų kasybos centru Brazilijoje. 1977 Mato Grosso teritorija buvo suskirstyta į 2 valstijas: Mato Grosso ir Mato Grosso do Sulio.