Mauretãnija (lot. Mauretania), buvusi istorinė sritis Šiaurės Afrikoje (dabartinio Alžyro vakarinė ir dabartinio Maroko rytinė dalis).
Mauretanijos autochtonai – berberai. Antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje Mauretanijoje koloniją įkūrė prekybinę ir karinę ekspansiją Viduržemio jūros vakarinėje dalyje vykdantys finikiečiai. 3 a. pr. Kr. didesniąją Mauretanijos dalį užvaldė Kartagina. 146 pr. Kr., Kartaginai žlugus, Mauretanijoje savo įtaką stiprino Roma. 45 po Kr. ji užkariavo visą Mauretaniją, čia įkūrė 2 provincijas: vakarinėje dalyje – Tingio Mauretaniją (Mauretania Tingitana; sostinė Tingis, dabar Tanžeras Maroke), rytinėje dalyje – Cezarėjos Mauretaniją (Mauretania Caeseriensis – sostinė Cėzarėja, dabar Šeršellis, apie 50 km į vakarus nuo Alžyro miesto).
439 Mauretaniją užėmė vandalai, 533 – Bizantija. 7 a. Šiaurės Afriką (ir Mauretaniją) nukariavo ir prie Kalifato prijungė arabai. Plito arabų kalba ir islamas.