Mauritãnijos istòrija
Ikikolonijinis laikotarpis
Dabartinės Mauritanijos teritorijoje žmonės (gyvulių augintojai negridai) apsigyveno devintame–aštuntame tūkstantmetyje prieš Kristų. Vėliau pasirodė klajoklių protoberberų gentys, kurios pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje pasitraukė į Mauritanijos teritorijos pietinę dalį. 4 a. pr. Kr. į dabartinės Mauritanijos teritoriją atsikėlusios berberų sanhadžų gentys pajungė daugumą vietos gyventojų. 6–11 a. šiaurinėje dalyje gyvavo berberų sanhadžų valstybė, o pietinė dalis priklausė įvairioms Vakarų Afrikos valstybėlėms (Ganai, Tekrurui). 11 a. pradėjo plisti islamas ir arabų kalba. 11 a. viduryje Mauritanijoje susikūrė Almoravidų valstybė, kuriai dar priklausė ir Maroko bei Vakarų Alžyro teritorijos. Jų laikai – šalies didžiausio klestėjimo viduriniais amžiais laikotarpis. 12 a. viduryje, nugalėję Almoravidus, įsigalėjo Almohadai (valdė Mauritanijos ir Maroko teritoriją). 13–14 a. Mauritanijos pietinė dalis priklausė Maliui. 14–15 a. Mauritanijoje pasirodė arabų genčių (svarbiausia makilių); tai paspartino vietos gyventojų arabizaciją ir islamizaciją. 15 a. pabaigoje didesnę dalį Mauritanijos užėmė Songajaus valstybė, kurią 16 a. išstūmė Marokas. 17 a. antroje pusėje, pajungę berberus, šalyje įsigalėjo arabai. Krašto religiniu ir politiniu centru tapo Šingeti oazė.
Šingeti mečetė (13–14 a.) ir senamiestis
Kolonijiniai laikai
Nuo 15 a. į Vakarų Afriką (ir Mauritaniją) pradėjo skverbtis portugalai, 16 a. – ir ispanai, kurie ieškojo aukso ir vergų. Mauritanijos pakrantėje jie steigė atramos punktus. Apie 1638 pasirodė olandai, juos 17 a. pabaigoje išstūmė prancūzai. 18 a. pradžioje Mauritanijoje pradėjo lankytis ir anglai. 1815 Vienos kongreso nutarimu Mauritanijos pakrantė buvo pripažinta Prancūzijos įtakos sfera. 1900 Ispanija su Prancūzija susitarė dėl įtakos zonų Vakarų Sacharoje. 1903 Mauritanija paskelbta Prancūzijos protektoratu, bet daugumai vietos gyventojų (ypač krašto gilumoje) dar ilgai tai beveik neturėjo įtakos. 1920 Prancūzija, užėmusi Mauritanijos svarbiausias sritis, šalį paskelbė savo kolonija. Mauritanijos teritorija buvo sujungta su Senegalu ir kaip atskiras administracinis vienetas prijungta prie Prancūzijos Vakarų Afrikos. Mauritanijoje Prancūzija naikino vietos valdžios institucijas ir įvedė tiesioginį valdymą (valdymą perėmė kolonijinė administracija). Vietos gyventojai turėjo dirbti priverčiamuosius darbus. Po II pasaulinio karo visoje Afrikoje (ir Mauritanijoje) kilo judėjimas dėl nepriklausomybės. 1946 įsikūrė Mauritanijos santarvės, 1947 – Mauritanijos pažangiosios sąjungos (vadovas M. U. Dada) partijos. Išsivadavimo judėjimas itin sustiprėjo 1956 paskelbus Maroko nepriklausomybę. 1958 Mauritanija gavo autonominės Mauritanijos Musulmonų Respublikos statusą ir tapo Prancūzijos Sandraugos nare.
Nepriklausomybės laikotarpis
1960 11 28 paskelbta Mauritanijos Musulmonų Respublikos nepriklausomybė. Nedidelės buvusios kolonistų gyvenvietės vietoje buvo įkurta jos sostinė Nuakšotas. Pirmuoju šalies prezidentu ir ministru pirmininku tapo M. U. Dada, kuris suvienijo visas partijas į vieną legalią partiją – Mauritanijos liaudies partiją. Priimta pirmoji konstitucija (1960). Šalyje įsitvirtino autoritarinis režimas. Paskelbus nepriklausomybę Mauritanijos vidaus ir užsienio padėtis buvo labai sunki. 1960 šalis turėjo tik 60 km asfaltuotų kelių, tik 5 % vaikų lankė mokyklas. Apie 80 % gyventojų buvo klajokliai. Iki 1969 Mauritanijos nepriklausomybės nepripažino Marokas ir siekė ją aneksuoti. 1966, kaip atsakas į kultūros arabizaciją, kilo juodaodžių gyventojų sukilimas. Plėtojama kasybos pramonė, daugiausia geležies rūdos (9 dešimtmečio pradžioje ji sudarė 65 % eksporto vertės).
Prancūzijos ministras pirmininkas M. J. P. Debré (dešinėje) ir M. U. Dada pasirašo susitarimą dėl Mauritanijos nepriklausomybės (Paryžius, 1960 10 10)
1974 Ispanijai paskelbus ketinimą surengti referendumą dėl Vakarų Sacharos nepriklausomybės, Mauritanija ir Marokas pareikalavo šią teritoriją perduoti joms. 1975 Madride buvo pasirašytas Ispanijos, Maroko ir Mauritanijos susitarimas dėl Vakarų Sacharos perdavimo Marokui ir Mauritanijai. 1975 pabaigoje–1976 pradžioje į Vakarų Sacharą buvo įvesta Mauritanijos ir Maroko kariuomenė. Prasidėjo partizaninis karas. 1976 02 27 Vakarų Sacharos partizanai paskelbė kraštą Sacharos Arabų Demokratine Respublika. Kova su jais smukdė Mauritanijos ūkį, didino infliaciją ir gyventojų nepasitenkinimą. Ekonominę padėtį blogino ir didelis gyventojų prieaugis (1950–78 jų padaugėjo 92 %), miestų, kuriuose buvo daug bedarbių, plėtra. 1978 07 10 kariškiai nuvertė M. U. Dados vyriausybę (M. U. Dada iki 1979 buvo kalinamas), paleido parlamentą, uždraudė Mauritanijos liaudies partiją. Valstybės ir vyriausybės vadovu tapo per perversmą įkurto Nacionalinio atgimimo karinio komiteto pirmininkas papulkininkis M. U. Salekas. Naujoji vyriausybė nutraukė karo veiksmus Vakarų Sacharoje. 1979 04 05 vėl įvyko karinis perversmas. 1979 valstybės vadovu tapo M. U. A. Luli. 1979 08 06 Mauritanijos vyriausybė ir Sacharos Arabų Demokratinės Respublikos partizanų kovai vadovaujantis POLISARIO pasirašė susitarimą, kuriuo Mauritanija atsisakė teritorinių pretenzijų į Vakarų Sacharą ir išvedė iš jos kariuomenę. 1980 Mauritanijoje oficialiai panaikinta vergija (kai kuriais duomenimis, dar 1993 buvo daugiau kaip 90 000 vergaujančių juodaodžių).
1980 Mauritanijos prezidentu tapo K. U. Haidala. Jis reikalavo griežtai laikytis islamo įstatymų ir papročių. 1984 K. U. Haidalą nuo valdžios nušalino liberalesnių pažiūrų pulkininkas M. U. S. A. Taja. 1989, iš dalies juodaodžių atėmus turtą ir juos išvijus į Senegalą, kilo karinis konfliktas su Senegalu (truko iki 1992). 1990, dalį kariškių juodaodžių apkaltinus sąmokslu ir kariuomenėje pradėjus valymą, šalyje vėl prasidėjo etniniai konfliktai. Didėjantis šalies gyventojų nepastenkinimas ir tarptautinės bendrijos reikalavimai privertė M. U. S. A. Tają 1991 priimti naują konstituciją (ji įtvirtino daugiapartinę politinę sistemą). 1992 M. U. S. A. Taja buvo išrinktas Mauritanijos prezidentu (rinkimų rezultatai vertinami prieštaringai). Nors ir lėtai plėtojantis kasybos bei apdirbamajai pramonei, šalyje labai sumažėjo klajoklių (1998 jų liko tik 12 % visų gyventojų) ir sparčiai plėtėsi miestai. 1999 Mauritanija užmezgė diplomatinius santykius su Izraeliu; tai sukėlė visuotinį pasipiktinimą. 2005 M. U. S. A. Taja per karinį perversmą nuo valdžios nušalintas. 2007 šalies prezidentu buvo išrinktas S. M. U. Ch. Addellahi (2008 08 nuverstas kariuomenės), 2009 – M. U. Abdel Azizas (2014 perrinktas), 2019 – Mochamedas Uld Gazuani (2024perrinktas).
Politiniam gyvenimui didelę įtaką ir toliau turi arabizuotų maurų siekimas orientuotis į Maroką ir į arabų pasaulį, pietinių sričių juodaodžių gyventojų – į Vakarų Afrikos valstybes. 2010 Mauritanija nutraukė diplomatinius santykius su Izraeliu. 2011–12 (per Arabų pavasarį) Mauritanijoje vyko protesto demonstracijos.
Jungtinių Tautų (1961), Afrikos Sąjungos (1963), Islamo bendradarbiavimo organizacijos (1969), Vakarų Afrikos ekonominės bendrijos (1972), Arabų lygos (1973) narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1992.
L: A. Kowalska-Lewicka Mauretania Warszawa 1976; Introduction à la Mauritanie Paris 1979; V. Vavilov Mavritanija Moskva 1989.
Mauritanijos konstitucinė santvarka
Mauritanijos partijos ir profesinės sąjungos